Renata Kemeklytė: gyvenimas man - tai galimybės (life to me is opportunities)

Photography by Evelina Kvartunaite

Kaip pristatytumėte save? 

Sveiki, su jumis sveikinasi Kemeklytė! Visų pirma, kad ir kaip galbūt egoistiškai skamba, bet dievinu savo pavardę.

Juokas arba balsas - čia turbūt yra mano vizitinė kortelė. Nesigiriu tuo, tačiau labai mėgaujuosi. Esu pakankamai laisvas ir atviras žmogus, visada imu drąsiai galimybes, kurios pasitaiko mano kasdienybėje. Esu žmogus, įsimylėjęs gyvenimą, Lietuvą ir Afriką.

Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?

Šiuo metu dirbu įmonėje, kuri prekiauja švarios energijos produktais - namų saulės sistemomis ir to kol kas nepavadinčiau karjera, greičiau tai - startas. Pavyzdžiui, žmonės kaimuose nesupranta, kas per dalykas yra pirkti išsimokėtinai, jie nusiperka namų saulės sistemas ir už produktą moka kas mėnesį - viskas jiems yra paaiškinama. Švarios energijos produktai - tai ateitis, nes dažnas afrikietis namuose gyvena be elektros.

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?

Man labai svarbu asmeniniame gyvenime mėgautis - veikla, laisvalaikiu, darbu, žmonėmis, akimirkomis, pasauliu. Visada stengiuosi būti nuoširdi ir atvira aplinkai. Man svarbi harmonija, kartais čia jos pristingu, nes ne visai realizuoju savo galimybes. Esu savarankiškas ir pakankamai tiesmukas žmogus, tačiau čia, Ugandoje, dažnai turiu susitaikyti ir prisitaikyti prie jų aplinkybių ir aplinkos. 

Kokie keliai jus atvedė į Ugandą? Kur gyvenate ir galbūt gyvenote prieš tai?

Visada gyvenau Lietuvoje, o apie Afriką svajojau jau paauglystėje, žavėjausi afrikietiška muzika ir šokiais, spalvomis, žmonių paprastumu, vaikų šypsenomis. Afrika nėra man visiškai svetimas žemynas, esu prieš tai jau buvusi Tanzanijoje ir Zanzibare.

Sakoma, kad jeigu labai labai svajoji apie tai - vieną dieną ima ir išsipildo svajonė, nes natūraliai pradedi dėti pastangas, kad pasiektum tos svajonės. Dar man patinka mintis, kad reikia išsigalvoti tikslą, kuris tuo metu pačiam atrodo sunkiai pasiekiamas, ir stengtis jį įgyvendinti. Ir taip jau gavosi vieną dieną, kad su vyru gavę pasiūlymą skristi į Ugandą - nedvejodami juo pasinaudojome. 

Ar yra nutikę kažkas kuriziško, juokingo kalbant apie kultūrinius skirtumus tarp Lietuvos ir Afrikos?

Dabar mes galime iš to pasijuokti. Įsivaizduokite. Pirmos savaitės Ugandoje, keliaujame į namus, sustabdo policija, nes pažeidėme komendanto valandos apribojimus. Naiviai tikėjomės, kad susišnekėsime ir gražiai išsiskirstysime, deja, buvo antra savaitė Ugandoje, o aš basomis kojomis (taip, jie paėmė visus daiktus ir netgi batus) stoviu ant cementinio grindinio bei žiūriu pro kalėjimo kameros langelį į policininkus ir bandau suvokti, kad čia ne filmas. Po kelių valandų buvimo kameroje, žinoma, susimokėję visai gražią pinigų sumą, buvome paleisti. 

Dar vienas įvykis man labai įsiminė, tai buvo dėl kultūrinių skirtumų. Važiavau su darbo kolegomis į kaimus pas klientus. Sunku paaiškinti žmogui, kuris nėra iš Lietuvos išvažiavęs, apie tai, koks skirtingas, įvairus, žavus ir keistas yra pasaulis. Atsidūrėme kaimeliuose, kur žmonės gyvena be vandentiekio, elektros, baldų. Sėdėjome po medžiu prie nedidelio medinio staliuko ant tamsiai mėlynų plastikinių kėdžių, buvome vaišinami arbata ir matoke (Matokės bananai - vienas pagrindinių maisto produktų). Neįsivaizduojate, kokia ramybė tuo metu mane aplankė - atrodo, lyg jokių rūpesčių, jokio rytojaus - tik ši rami ir jauki akimirka. Tada pradėjo prie mūsų nedrąsiai eiti vaikai, jie buvo vejami mamos. Vaikai su mama atėjo, atsiklaupė priešais mus ir pasisveikino. Kurį laiką taip šalia ir klūpėjo. Buvo labai nesmagu, bet vėliau supranti, kad tai yra kultūrų skirtumai, ir kas mus kartais šokiruoja, jiems yra įprasta ir visiška norma kasdienybėje. Neatrodo keista? Pabandykite įsivaizduoti: jūs vienintelis europietis (ir dar baltaodis) kaime, sėdite ant kėdės, o prie jūsų klūpo šeši vaikai. Patikėkite, nėra smagu. Prie stalo sėdėjome mes (aš ir mano kolegos) ir namų šeimininkas. Moteris su vaikais buvo namuose arba “sukosi” aplink namus. Kai mes pavalgėme, tik tada likusio maisto atėjo paimti viena iš dukrų ir nusinešė į namus likusiai šeimai. Pas juos yra ir, manau, kad visada bus nuomonė ir supratimas, kad moteris augina vaikus ir prižiūri namų ūkį ir yra kiek žemesnės kastos, nei vyras. Taip yra, kartais dėl to liūdna, bet iš kitos pusės - visais šiais skirtumais ir yra žavus pasaulis.

Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje?

Esminis skirtumas čia - visada šilta. Man tai labai tinka ir patinka. Pati gyvenimo kokybė Lietuvoje buvo gera: dirbau universitete, galėjau sau leisti per metus aplankyti 2-4 šalis, turėjau (ir turiu, tik šiuo metu kiek toliau) nuostabius žmones aplink save, optimizmo niekada netrūko. Nebuvau ta, kuri pasirinko Ugandą, nes čia geresnės finansinės galimybės. Išvykau, nes galiu, nes gera, nes noriu tokios gyvenimiškos patirties, kuri, tikiu, mane augina kaip asmenybę ir plečia bendrą požiūrį į pasaulį. Gyvenimas nėra tik buto sienos, gyvenimas man - tai galimybės, kurias gali rasti atsidaręs savo namų duris.

Ko pasiilgstate būdama užsienyje?

Rudens. Labai labai. Man ruduo yra kažkoks stebuklingas laikotarpis, o gal dėl to, kad paskutinis ruduo Lietuvoje man buvo itin magiškas.

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Požiūris nepasikeitė visiškai. Gal tik labiau vertinu mūsų šalies gyventojus, nes jie yra išsilavinę, dažnai priima protingus sprendimus, daug dėmesio skiriama mokslui, švietimui, sveikatai.

Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?

Mano svajonė - apkeliauti pasaulį, na, bent jau kiek įmanoma daugiau skirtingų šalių. Tas norėjimas pažinti pasaulį, manau, mane ir veda į priekį. Kartais pagalvoju, jog turiu juk vieną galimybę gyventi ir jeigu tą galimybę naudosiu virtuvėje gamindama kugelį, o dievai, tikrai vėliau save užgraušiu. Man taip netinka. Ne dėl to esu čia. 

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo semiuosi iš aplinkos ir knygų. Nesenai tik supratau, kad labai maži ir paprasti dalykai daug duoda vidinės ramybės ir gero jausmo. Kartais jaučiuosi keistai, nes einu gatve, stebiu aplinką ir šypsausi, nes man gera. Kiekvieną dieną bandau naujai įkvėpti gyvenimo.

Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų? 

Esu meniška siela, tačiau savo visus menus palikau Lietuvoje. 

Čia atradau naują veiklą - vaikščiojimą. Labai mėgstu vaikščioti viena, tiesiog einu ir negalvoju arba atvirkščiai - galvoju ir leidžiu vėjui truputį prapūsti mano galvą nuo minčių, kiekvieną dieną (na gerai, beveik kiekvieną) nueinu po 5-10 km Kampalos gatvėmis ir gatvelėmis, stebėdama aplinkinių gyvenimus, buitį, nuotaiką ir ritmą.

Kitas mano hobis - knygos! Į Afriką su manimi keliavo kone pusę lagamino knygų. Žanrą nesunku atspėti - daugiausia tai apie keliones. Per pusę metų perskaičiau 11 knygų. Jose atrandu sau pažįstamų nuotaikų,charakterio savybių ir siekiamybių. Žaviuosi žmonėmis, kurie keliauja ir rašo apie tai - jie man įkvepia.

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Kartais kritikuoju žmonės, kurie gyvena ne taip, kaip aš arba vertina dalykus ne taip, kaip aš. Žmonėms palinkėčiau atsiriboti nuo buities, rizikuoti ir klausyti širdies. Visada reikia pradėti nuo savęs ir nelaukti, kol pasaulis tave ims stebinti arba linksminti. 

Yra dalykų, kurių nepakartosi niekaip arba juos patyręs - nenupasakosi. Yra dalykų, kurių nepasiimsi su savimi, nepersikelsi ir nepakeisi - tokie dalykai lieka širdyje ir prisiminimuose, įsiskverbia į visą kūną. Palinkėčiau visiems gyventi taip, kad visu kūnu vaikščiotų šiurpuliukai. Visada geriau gailėtis to, ką padarėme, nei gailėtis, kad visai nepabandėme. 

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? 

Neprisimenu, kaip tiksliai tai skambėjo, bet esmė, kad niekada nebandyčiau pakeisti žmonių, kurių neįmanoma pakeisti, o stengčiausi juos priimti tokius, kokiame supratime jie yra. 

Kokią Renatą norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?

Vau, stiprus klausimas. Norėčiau matyti save savarankiškesnę, norėčiau padėti vaikams ir šeimoms, kuriems reikia pagalbos. Labai noriu parašyti knygą apie gyvenimą čia, Afrikoje. Būtų tobula save matyti savo knygos pristatyme ir pasakoti pasauliui apie savo asmenines patirtis, džiaugsmus, liūdesius ir nuotaikas.

Dėkoju už pokalbį.

How would you introduce yourself?

Hey there from Kemeklytė! First of all, no matter how selfish it sounds, I adore my last name.

I would say my laughter and voice are my business card. I don’t try to gloat about that, but I really enjoy them. I am a free and open person and I always welcome the opportunities that come to me in life. I am a person in love with life, Lithuania and Africa.

What do you do? What was your career path?

I currently work for a company that sells clean energy products - home solar systems. I wouldn't call it a career yet, but rather it's a start. For example, people in the villages do not understand what it is like to buy in installments, they buy home solar systems and pay for the product every month - everything is explained to them. Clean energy products are the future, as many Africans live without electricity at home.

What is important to you in your personal life and what is relevant to your career? What values would you single out?

It is very important for me to enjoy my personal life - activities, leisure, work, people, moments, the world. I always try to be sincere and open to the environment. Harmony is important to me, sometimes if I don't feel it, I get stuck on realizing my potential. I am an independent and quite straightforward person, but here in Uganda, I often have to come to terms with and adapt to the local circumstances and environment.

How did you end up in Uganda? Where did you live before that?

I have always lived in Lithuania, and I dreamed of Africa as a teenager. I admired African music and dances, colors, the simplicity of people, and the smiles of children. Africa is not a completely foreign continent to me, I have been to Tanzania and Zanzibar before.

It is said that if you dream very much about something, one day the dream becomes reality, because you naturally start making efforts to achieve those dreams. I also like the idea that we need to come up with a goal that seems difficult to achieve at the same time and work towards it. And so it was already one day that my husband and I received an offer to fly to Uganda - we did not hesitate to take advantage of it.

Has anything out of the ordinary or funny  happened when it comes to the cultural differences between Lithuania and Africa?

Now we can laugh about it. Imagine. One of the first weeks in Uganda, we are traveling home and the police stops us because we have violated curfew restrictions. We naively hoped to talk it out yet unfortunately I ended up standing barefoot on the cement floor and looking through the prison cell window at the police officers and trying to realize that I was not in a movie. After a few hours in the cell and a hefty fee, we were free to go.

Another event was very memorable to me because of cultural differences. I went with my colleagues to the villages to visit the clients. It is difficult to explain to a person who has not left Lithuania about how different, diverse, charming and strange the world is. We found ourselves in villages where people live without plumbing, electricity, or furniture. We sat under a tree at a small wooden table on dark blue plastic chairs, had tea and matoke (Matokė bananas are one of the main foods). You can’t imagine the peace that I felt at the time - it seemed like no worries, no tomorrow - just this calm and cozy moment. Then the children began to come to us timidly. After a while these children came with their mother, knelt in front of us and said hello. They knelt around us for a while. It was very uncomfortable, but later realizing that these are cultural differences, and what shocks us sometimes is a complete norm. Doesn't it seem weird? Try to imagine: you are the only European (and caucasian) in the village, sitting on a chair with six children kneeling around you. Believe me, no fun. We (my colleagues and I) and the landlord were sitting at the table. The woman with the children was at home or helping us with the refreshments. When we ate, only then did the remaining food was taken home by one of the daughters to the rest of the family. They have and, I think, will always have the opinion and understanding that woman's role is raising children and caring for a household and is a little lower in caste than a man. Sometimes it makes me feel sad, but on the other hand, with all these differences, it's a fascinating world.

How would you compare your quality of life in Lithuania with living abroad?

The main difference here is that it is always warm. I really like that. The quality of my life in Lithuania itself was good: I worked at a university, I could afford to visit 2-4 countries a year, I had (and still do only different distances) wonderful people around me. I was never lacking optimism. I was not the one who chose Uganda because there are better financial opportunities here. I left because I can, because I want the kind of life experience that I believe nurtures me as a personality and expands my overall view of the world. Life is not just the walls of an apartment, life for me is an opportunity you can find by opening the door of your home.

What do you miss while abroad?

Autumn. For me, autumn is a magical time of year, maybe fort that reason the last autumn in Lithuania was a very magical one for me.

How has the attitude towards Lithuania and Lithuanians changed when they started living abroad?

Attitudes have not changed at all. Maybe I just appreciate the people of our country more, because they are highly educated, often make smart decisions, and a lot of attention is paid to science, education and health.

What are your dreams that make you move forward?

My dream is to travel the world, well, at least to as many different countries as possible. That desire to know the world, I think, leads me forward. Sometimes I think that I have one chance for life, and if I use that opportunity to cook at home, I will definitely blame myself for it later. I aspire for more and go for it.

Where do you draw your inspiration from?

I draw inspiration from my environment and books. Recently, I just realized that very small and simple things give a lot of inner peace and good emotions. Sometimes I feel happy just to walk down the street, watch the surroundings. Everyday I try to breathe in the new life.

What activities are you interested in without a job, do you have any hobbies or leisure activities?

I am an artistic soul, but I left all my arts in Lithuania. Here I discovered a new activity - walking. I really like to walk alone, I just go and don't think or think a lot and let the wind blow some thoughts away. Every day (well, almost everyday) I walk 5-10 km through the streets of Kampala, observing the lives and the rhythm of those around me.

My other hobby - books! Have of my luggage was books when we moved to Africa. The genre is easy to guess - it’s mostly all about travel. I read 11 books in half a year. I enjoy the familiar moods, character traits and aspirations. I admire people who travel and write about it - they inspire me.

What advice would you give to people who are hesitant about their choices, life path choices?

Sometimes I criticize people who live not the way I do or value things not the way I do. I would advise people to distance themselves from the mundane things, take risks and listen to their hearts. You always have to start with yourself and don’t wait for the world to start surprising or entertaining you.

There are things that are not possible to explain - you have to experience them. There are things that you will not take with you, move and change - such things remain in the heart and memories, penetrate the whole body. I would like everyone to live in such a way that the whole body would shiver with joy. It’s always better to regret what we did than to regret what we didn’t.

What is the best advice you have ever received?

I don’t remember exactly how that sounded, but the point was that I should never try to change people when you are sure they can’t change but try to accept them as they are.

What kind of Renata would you like to see in the future? How is your journey going? 

Wow, a strong question. I would like to see myself be more independent, I would like to help children and families who need help. I really want to write a book about life here in Africa. It would be perfect to see myself at the presentation of that book and tell the world about my personal experiences, joys, sorrows and moods.

Thank you for the conversation.