Daiva Lapėnaitė: Išmok Juoktis (Learn to Laugh)
Remote photography by Evelina Kvartunaite
Kaip pristatytumėte save?
Lietuvė, vilnietė, gal kiek suitalėjusi, vis tik 25 metai Italijoje…
Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?
Šiuo metu užsiimu trimis veiklomis: esu žurnalistė, biuro vadovė ir personalizuotų patirčių Sardinijoje organizatorė arba, kaip sakė vienas lietuvis iš Norvegijos – Sardiniją norinčių pažinti globėja. Dar bandau parašyti antrą romaną, užauginti sūnų ir dukrą gerais žmonėmis ir pati būti geras žmogus. O kelias buvo, ir yra, švelniai sakant, ne toks, kokį sau planavau ir kokio tikėjausi. Močiutė vaikystėje man vis kartodavo, kad žmogus planuoji, o Dievas juokiasi. Tai man juokėsi daug, skardžiai ir dažnai.
Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?
Tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime man svarbiausia, kad ką bedaryčiau, daryčiau geriausiai kaip tuo metu galiu. Nesvarbu, ar plaučiau lėkštes, rašyčiau straipsnį, bendraučiau su tėvais, mylimuoju, draugu ar su dideles pajamas galinčiu atnešti klientu, imčiau interviu iš futuristo, olimpinio čempiono ar kalbėčiau su sūnumi. Ne visada pavyksta, bet stengiuosi. O vertybės, kurias išskirčiau, būtų trys: autentiškumas, vertybinis stuburas ir elegancija.
Kokie keliai jus atvedė Italiją? Kur gyvenote prieš tai?
Gimiau Vilniuje ir prieš apsigyvendama Sardinijoje niekada niekur kitur, išskyrus Vilnių, negyvenau. Keliai, atvedę į Italiją, nebuvo nei dėl ekonominių, nei dėl profesinių, nei dėl meilės priežasčių. Atvykau dainuoti. Studijų metais dainavau Vilniaus universiteto chore, su kuriuo nemažai keliavome, kartą atplaukėme laivu į Cagliari ir, nežinau kodėl, apėmė noras pabandyti čia pagyventi. Tai bandau iki šiol, dvidešimt penktus metus.
Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu čia?
Lietuvoje man buvo gera ir iki šiol, kaskart kai grįžtu, yra gera. Būna, kad pagalvoju, kaip būtų buvę, jei nebūčiau išvykusi. Profesine prasme, manau, gana nevykusiai pasirinkau. Studijuodama Vilniaus universitete maniau, kad norėčiau dirbti viešųjų ryšių srityje, o atvykusi į Sardiniją sužinojau, kad čia tokio dalyko tada net nebuvo, tuo tarpu Lietuvoje išsprogo. Tad profesine prasme teko prisitaikyti ir net kažkiek improvizuoti. Kitą vertus, gyvenimo kokybė nėra tik apie darbą, poziciją ir pinigus.
Ko pasiilgstate būdama užsienyje?
Pasiilgstu trijų dalykų: tėvų, brolio, vaikystės draugių. Dar pasiilgstu Vilniaus senamiesčio, Baltijos jūros, to jausmo, kurį gali duoti tik nuo gimimo pažįstamos vietos ir žmonės.
Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?
Pasikeitė trimis aspektais plius vienu. Apie Lietuvą galvoju dažniau. Dėl Lietuvos stengiuosi daugiau. Dėl Lietuvos ir lietuvių „sergu“ aršiau. Ir, skauda labiau. Kodėl skauda? Dėl paviršutiniško, trumparegiško, sakyčiau, lozunginio požiūrio Lietuvoje į tokį galingą dalyką kaip savoji diaspora pasaulyje.
Papasakokite daugiau apie savo asmeninę veiklą, susijusią su kūryba?
Nuo vaikystės vis kažką rašau, kartais piešiu, paauglystėje lankiau dailės mokyklą Vilniuje, labai patiko skulptūra, tapyba ir kompozicija, bet likus porai mėnesių iki baigimo mečiau. Vaikystėje norėjau būti baleto šokėja, bet taip gavosi, kad beveik dešimt metų šokau sportinius šokius. Dar traukė mada, paauglystėje kūriau rūbų modelius, bandžiau juos pasisiūti ar nusimegzti, dažniausia nepavykdavo. Potraukis rašymui, madai, dailei, šokiui niekur nedingo, bandau tuos potraukius kažkaip įprasminti viskame, ką darau. Džiaugiuosi, kad pavyko suimti save į rankas ir parašyti romaną. Išties ne tik daug talento ar kūrybiškumo, bet ir daug darbo bei disciplinos kūrybinėje veikloje reikia.
Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?
Man tiesiog norisi, kad gulint mirties patale netektų labai gailėtis kažko, ko nepadariau, nepasakiau, nepatyriau.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Bandau semtis iš visko. Iš žmonių, knygų ir filmų. Labai mėgstu biografijas. Iš parodų, kelionių ir muzikos. Iš Milano mados savaitės ar net iš maisto, jūros.
Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?
Nežinau. Žinau tik, kad gyvenime būna visaip ir, kad labai lengva visame tame triukšme pamesti save. Man dvejonėse padeda vaikščiojimas gamtoje, pajūriu, plaukiojimas, bėgiojimas, o kartais tiesiog pokalbis su artimu žmogumi.
Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi?
Iš močiutės, kuri buvo labai patriotiška, religinga ir turėjo užburiantį talentą pasakoti istorijas bei visada rasti išeitį: Žmogus planuoji, Dievas juokiasi. Išmok juoktis.
Kokią Daivą norėtumėte matyti ateityje? Kur link einate tuo keliu?Norėčiau matyti Daivą išmokusią daugiau juoktis.
How would you introduce yourself?
A Lithuanian, a Vilnius native, perhaps a bit Italianized—after all, I've spent 25 years in Italy…
What do you do? What has your career path been like?
Currently, I am engaged in three activities: a journalist, an office manager, and an organizer of personalized experiences in Sardinia, or as one Lithuanian from Norway called me, "a guardian for those who want to get to know Sardinia." I am also trying to write my second novel, raise my son and daughter to be good people, and be a good person myself. As for my career path—it has been, and still is, to put it mildly, not what I had planned or expected. My grandmother used to tell me as a child, "Man plans, and God laughs." Well, He has laughed a lot at me, loudly and often.
What is important to you in your personal life and career? What values do you highlight?
Both in my personal and professional life, what matters most to me is that whatever I do, I do it to the best of my ability at that moment. It doesn’t matter whether I’m washing dishes, writing an article, communicating with my parents, my partner, a friend, a client who could bring significant income, interviewing a futurist, an Olympic champion, or talking to my son. It doesn’t always work out, but I try. The three values I would highlight are authenticity, integrity, and elegance.
What paths led you to Italy? Where did you live before that?
I was born in Vilnius, and before settling in Sardinia, I never lived anywhere else except Vilnius. The paths that led me to Italy were neither economic, professional, nor related to love. I came to sing. During my studies, I sang in the choir of Vilnius University, with which we travelled a lot. One time, we arrived by boat in Cagliari, and for some reason, I felt the urge to try living here. So, I’ve been trying ever since—25 years now.
How would you compare your quality of life in Lithuania with your life here?
I felt good in Lithuania, and even now, whenever I return, it feels good. Sometimes I wonder how things would have been if I hadn’t left. Professionally, I think I made a rather poor choice. While studying at Vilnius University, I thought I would like to work in public relations, but when I arrived in Sardinia, I found out that such a field didn’t even exist here at the time, while in Lithuania, it had exploded. So, professionally, I had to adapt and even improvise a bit. On the other hand, quality of life isn’t just about work, position, or money.
What do you miss most while living abroad?
I miss three things: my parents, my brother, and my childhood friends. I also miss the Old Town of Vilnius, the Baltic Sea, and the feeling that only places and people familiar from birth can give.
How has your view of Lithuania and Lithuanians changed since living abroad?
It has changed in three aspects plus one. I think about Lithuania more often. I strive to do more for Lithuania. I feel more passionately about Lithuania and Lithuanians. And it hurts more. Why does it hurt? Because of the superficial, short-sighted, and, I would say, slogan-like attitude in Lithuania toward such a powerful entity as its own diaspora around the world.
Can you tell us more about your personal activities related to creativity?
Since childhood, I’ve always been writing something, sometimes drawing. As a teenager, I attended an art school in Vilnius, where I loved sculpture, painting, and composition, but I quit a couple of months before graduation. As a child, I wanted to be a ballet dancer, but it turned out that I danced ballroom dances for almost ten years instead. I was also drawn to fashion, and as a teenager, I designed clothing, trying to sew or knit them myself, though it usually didn’t work out. My passion for writing, fashion, art, and dance never disappeared, and I try to incorporate these passions into everything I do. I’m glad I managed to pull myself together and write a novel. It truly requires not only a lot of talent or creativity but also a great deal of work and discipline in creative activities.
What dreams keep you moving forward?
I just want to make sure that when I’m on my deathbed, I don’t have many regrets about things I didn’t do, didn’t say, or didn’t experience.
Where do you draw inspiration from?
I try to draw inspiration from everything. From people, books, and films. I really enjoy biographies. From exhibitions, travels, and music. From Milan Fashion Week or even from food and the sea.
What would you advise people who are hesitant about making decisions or choosing their life path?
I don’t know. I just know that life can be very unpredictable, and it’s easy to lose yourself in all the noise. Walking in nature, along the seashore, swimming, running, and sometimes just talking to a close person helps me during moments of doubt.
What’s the best advice you’ve ever received?
From my grandmother, who was very patriotic, religious, had an enchanting talent for storytelling, and always found a way out of difficult situations: "Man plans, God laughs. Learn to laugh."
What kind of Daiva would you like to see in the future? Where are you heading on this path?
I’d like to see a Daiva who has learned to laugh more.