Indrė Šidliauskaitė: dvejonės yra gerai (doubts are good)

Remote photography by Evelina Kvartunaite

Kaip pristatytumėte save?                                     

Sveiki, esu Indrė Šidlauskaitė, širdyje nepriklausoma menininkė, konceptuali dizainerė. Dirbu tarp skirtingų kontinentų, ar su skirtingais kontinentais... tarp Kinijos, Europos, JAV ir Latynos Amerikos šalių. Kelionės ir dizainas, tapo ne vien aistra, bet gyvenimo būdu. Nuolatinis keliavimas, gyvenimas skirtingose šalyse, atneša naują darbo patirtį, naujus projektus, ką matau ir ką jaučiu, išreiškiu save fotografijoje, ar dizaino projektuose. Kažkada įkvėpęs filmas, Agnès Varda, “Vagabond” - tapo “realybę” ir profesonaliame gyvenime. Kai kurie pasakytų - emigrantė, aš labiau jaučiuosi pasaulio žmogum. Ne visiems buvo skirta turėti vienus namus, ar likti vienoje šalyje. Kaip gamtoje, vieni gyvūnai lieka, o kiti migruoja… Dėl klimato, dėl “alkio”, o gal dėl smalsumo. 

Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?   

Esu grafikos dizainerė, pagal specialybę, bet išmokau mąstyti “out of the box”, jei noriu buti reikalinga rinkai, reikia kažkuom išsiskirti. Fotografija - mano akys, nusiraminimas, tarp kelionių - tapyba, pagal specialybę esu grafikos dizainerė, bet teko prisiliest prie interjero dizaino ir objektų dizaino. Šiuo metu pasukau link “branding design”, “branding research” - nuo firminio stiliaus kūrimo iki individualių projektų, ar tai logo, internetinis puslapis, pakuotės. Taip pat, tenka rengti seminarus kompanijose, padėti su naujom idėjom pakuočių ar dizaino srityje, ir įkvėpti dizainerius kaip jiems išlikt kūrybingiems dirbant dideleje įtampoje, ar įsisukus į rutiną. Lietuvoje baigiau Vilniaus dailės akademiją, dizaino specialybę, kuri seniau buvo, ir produkto dizaino, ir grafikos dizaino “mišrainė”… tik po dviejų metų, išsigryninom kiekvienas savo specialybę. Buvau pakviesta dirbti į Kauno dramos teatrą - tai buvo, antrasis, gyvasis patirties universitetas. Mačiau kaip lengvai galima padaryti klaidas, ir kiek jos kainuoja laiko, jei neišmoksti prieš tai mąstyti. 

Bet net medžių kirtimas, ar darbas bare, restorane, filmų aikštelėse, “masuotėse”  - net pirmieji paauglystės darbai taip pat padėjo vėliau pralaužti ledus su užsakovais, ar turėti kantrybės darant pakeitimus… 

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte? 

Asmeniniame gyvenime ir karjeroje, visada ir visur išlikti žmogumi ir turėti aistrą, asmeniui, projektui, kiekvienai dienai.

“Karjera” - visada buvo labai spontaniška, netikėta, kaip ir dabar, kai reikia naujų projektų, jie visada atsiranda, gal dėl to kad esu atvira iššūkiams. Daug energijos į reklamą nededu, nes manau kad net reklama turi būti konceptuoli, kažkokiu budu įdomūs darbai pasiekia visą gyvenimą… Kaip ir žmonės, jie ateina tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Bet asmeninį gyvenimą išmokau saugoti. 

Žmonės aplinkui, kurie įkvepia, išmoko naujai žiūrėti į skirtingas aistras, hobius… Daug draugų, kai parklumpu, palaiko ar “išspiria į užpakalį”… būna dienų ir vienatvėje patikrinti savo idėjas bei ambicijas… Reikia nebijot pamesti kai kurias idėjas, gal jos neatitinka laikmečio ar poreikio, bet gali vėl grįžti netikėtai… Kartais net žmonės, kurie nuvilia ar įskaudina, padeda tą nuoskaudą nugramzdinti į kūrybą ir kažką tokio, sugeneruoti iš visų jausmų - “what’s bad for your heart is good for your art”. 

Kitas momentas, tai ambicijos, ir daug įdirbio. Dizaino srityje, viskas keičiasi labai greitai, žmonių poreikiai, gyvenimo būdas, technologijos, tendencijos… Stebi ir mokaisi kiekvieną dieną. 

Kelionės - idėjų ieškojimas skirtingose kultūrose, nuo drabužių spalvų derinių, iki maisto derinimo ant stalo, žmonių emocijos ir tradicijos. 

Kokie keliai jus atvedė Nyderlandų Karalystę? Kur gyvenote prieš tai?              

Amsterdamas, buvo pirmieji namai, po Lietuvos. Tai buvo šalis, atidariusi duris, į plačiuosius vandenynus. Gyventi ir lankytis kitose šalyse, gan skirtingi dalykai. Gal net ir dabar, stengiuosi, ne vien keliaut ir prabėgt, bet pajausti gyvenimo ritmą.

Nyderlandų Karalystė, buvo pirmieji žingsniai, “tapti” tarptautine dizainere… Išvykus iš Lietuvos, su pora šimtų eurų, ir bandyti laimę, užgrūdino charaketį. 

Aišku, tai tik buvo pradžia sunkaus darbo. Daug kalnų teko kopti, nemažai ašarų išspausti, bemiegiu kūrybinių naktų praleisti…ilgų kelionių į darbus, laimėtų ir pralaimetų konkursų… Bet Olandija buvo ta šalis, kuri “iš gatvės” ištraukė ir atvėrė naujas galimybes. Bet jei nebandai, kaip tos durys atsidarys? Bet esu dėkinga išsilavinimui, dėstytojams, teatrui… net ilgom valandom darbo baruose ir restoranuose, studentijos laikais… Nemanau, kad yra greitkelis gyvenimo išbandymuose. Kiekvienas turim savo praeitį. Labai didžiuojuosi, grįžus į Olandiją, daugumos draugų pasiekimais, mes buvom ta karta, kur kad ir su išsilavinimais, bet neturėjom pradžioj finansų… Olandijoje pradėjom, kas mašinoj miegodami, kas susibūrę, mažose erdvėse… Bet visi kažkur prasiveržėm… Kopėm tą kalną sunkiai, kaip Sizifai, ridenom akmenis ir jie krito, bet užgrūdino siekti savo idėjų ir aukštumų… labai didžiuojuosi mano kartos emigrantais kuriuos sutikau.

Papasakokite apie savo kelius, kurie nuvedė į Azija ir vėliau - į Latynos Amerikos šalis? 

Nyderlanduose pragyvenau virš penkių metų, alga ir žinios pakilo, bet kūrybai trūko iššūkių. Pirma tolimesnė kelionė, palikus Amsterdamą, buvo Niujorkas. Aistra fotografijai gimė ten, nes tiek daug veiksmo gatvėse. Grįžus, buvau jau kitas žmogus, palikta Europa, ir paragautas didelis obuoliukas,  buvo antras didelis spyris, pažinti daugiau pasaulio, bandyti toliau… 

Grįžus į Amsterdamą nežinojau, kad gyvenimas jau turėjo man paruošęs naujų planų…. Tada gavau galimybę pagyventi Paryžiuje… Dabar tą gyvenimo etapą labai vertinu. Ten ir sutikau daug menininkų, kurie paremia ir įkvepia keista gyvenimo būdą, pradėjau siuntinėti darbo paraiškas po visą pasaulį.Net nesuvokiau, kad jau kroviau daiktus ir skridau į Shenzhen, net nepatikrinau, kaip ten gyvenimas. Kad reiks apversti visą pasaulėžiūrą, kad kinai tuo metu beveik nešnekėjo angliškai toj daly, kad nėra googlo… Net nebūčiau pagalvojus, kad po gyvenimo Azijoje mano ambicijos pasikeis. Žiūrėsiu į pasaulį kitokiomis akimis… Darbas buvo sunkus, daug bemiegių naktų, prezentacijų, kovų už idėjas, pakilimų ir nuosmukių… bet neužilgo supratau, kad korporacinis gyvenimas ne man - karjera ir aukštesnės pozicijos, reikalavo per daug atsisakyti kūrybos proceso, daugiau lįsti į vadybos sritį, projektų valdymus, klaidų taisymus… kūrybinis procesas vykdavo naktimis… Bet išėjus iš agentūros, po dviejų mėnesių kelionių po Japoniją ir Korėją, atsivėrė naujos durys… klientai Kinijoje pasiūlė pasilikti, ir pasiūlė sutvarkyti darbo vizą, leisti dirbti laisvai samdomą darbą bet tęsti tam tikrus dizaino darbus.  Taip projektai po projektų, net nepastebėjau kaip prabėgo 5-6 metai. 

Bet vėl užpuolė tas momentas, kai kūryba pradėjo striginėti, kažko trūko… Azija pradėjo varginti. Draugai pasiūlė atvykti į Ekvadorą padirbėti dizainere ir fotografe. Lotynu Amerikos šalys mane užbūrė - likau ne porai mėnesių, bet pusei metų. Azijoje sutikti draugai, įkvėpė aplankyti ir Peru, ir Guatemalą, ir Meksiką… Nežinojau, kad paskutinis sustojimas, bus lemiamas. Pajutau, kad galėčiau čia (Meksikoje) gyventi. 

Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą kelionėse? Kas įkvepia užsibūti tam tikroje šalyje?                          

Sunku paaiškinti, kas sukelia įkvėpimą… Ar kai pajunti kažką naujo, ko niekada nepatyrei, ar sutikti žmonės, ar iššūkiai adaptuotis naujoje vietoje. Bet tas jausmas, kai esi pirmą kartą naujoje vietoje, net nuotraukos, pirmose minutėse, tokios naivios ir jausmingos. Gal viskas kartu. Dabar, po daug metų gyvenimo skirtinguose kontinentuose, labiausiai patinka lankyti draugus, jų pasiilgstu, bet jie išsibarstę po visą pasaulį. Tai proga pažinti naujas vietas, ar grįžti į jų pasaulį. Ir mano namai visada atviri draugų vizitams. “Mi casa es tu casa” - kaip meksikiečiai pasakytų. Namai - man erdvė, kur galiu kurti ir priimti draugus, parodyti pačias įdomiausias vietas ir kad jie pasijustų lyg gyvenantys toje šalyje.

Keliauti galima keliais būdais, kai išsiruošiame į kelią patirti ir pamatyti kažką naujo, dar vienas būdas, kalbant su keliaujančiais. Jie gali nuskraidinti savo istorijom. Keliaut galima per šalis ar prisiminimus. Daug kam kelionės yra atostogos, man - gyvenimo būdas. Dažniausiai ilsiuosi po kelionių. 

Išmokau neskubėti kelionėse, gyventi momentu, nes turiu taisyklę, jei jaučiu, kad dar ne viskas pamatyta ir šalis patiko, visada galiu grįžti…

Ko pasiilgstate būdama užsienyje?

Gal lietuviško humoro jausmo ar kai kurių kultūrinių skirtumų, niekas nesupranta “ežiuko rūke”, ar Leopoldo “gyvenkime draugiškai”… Saugumo jausmo, nes visur persikraustau gyventi viena, kai pamatau įdomią rinką ir kur galiu realizuoti savo idėjas, jei susiduri su problema reikia rasti tinkamus žmones jas išspręsti… jei neparuoši prezentacijų, kurios yra asmeninis laikas, nekalbėsi su žmonėmis, nerasi investicijų, ir dažnai net pačios geriausios idėjos dažnai žlunga.  Pasiilgti galima daug - Kalėdų, kurių neturiu daug metų, nes gyvenant Kinijoje, ten jų tiesiog nesvenčia. Gimtadieniai ir prabėga, nes užpuola darbai… bet visada turiu galimybę pasidovanoti sau naują kelionę ir naujus įspūdžius ar laiką su draugais ar šeima.

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą ir lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje? 

Atsirado didelė pagarba, lietuviams išsibarsčiusiems  po visą pasaulį, tiek daug talentingų žmonių, ne lengvesnio gyvenimo išvyko turėti, bet išbandyti save. Labai norėtųsi  sulaužyti senus stereotipus, emigrantų gyvenančių svetur… 

Papasakokite daugiau apie savo asmeninę veiklą? Kas įkvėpė veiklai su vaikais? Savanoriavimu?

Aš labai bijojau užsiimti darbais su vaikais, nes į Kiniją daug kas persikelia gyvent ir mokyti anglų kalbos kinų vaikų, arba tai daro nuotoliniu būdu, net jei jų anglų žinios neypatingos, tai tapo kažkokiu verslu, kas man ne atrodė profesionalu. Buvo ir yra daug metų darbo, iššūkių, užsispyrimo, kelionių - norėjosi įkvėpti jaunąją kartą, kad viskas yra įmanoma. Labai gražu žiūrėti, kaip vaikai atsiskleidžia per kūrybą, kartais daugiau iš jų išmokstu, nei pati duodu. Turėjau savo kelyje mokytojų, kurie pastūmėjo mane kūrybos keliu, tikėjo kad kažką turiu, padėjo atsiskleisti. Tęsiu projektus ir Lotynų Amerikos šalyse, Guatemaloj, Meksikoj. Paskutinis projektas su kuriuo dirbau, buvo vaikai, kurių tėvai gyvena kalėjime. Per karantiną buvo uždaryti specialiuose namuose, ir neturėjo galimybės kontaktuoti su pasauliu tik su prižiūrėtojais. Smagu buvo matyti, kaip per kūrybines pamokas ir “workshopus”, vaikai bendravo ir pasakojo apie savo svajones.

Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?

Noras pažinti skirtingas kultūras, pajausti pasaulio platybes, įkurti vaikų mokyklas vietiniams vaikams  - didžiausią problemą, kurią matau, kai daug keliauju po skirtingus kontinentus, kad ne visiems sluoksniams yra prieinamas mokslas.            

Iš kur semiatės įkvėpimo?                                                                  

Didžiausia gyvenimo dovana - patys nuostabiausi draugai, išsibarstę po visą pasaulį, šeima, kuri ir matė pasauly. Jų palaikymas, keliavimas kartu. Man tai  visada duoda daug energijos. Būna dienų,  kai ir aš paslįstu, paskęstu abejonėse, baimėse, liūdesy, bet tada pokalbiai su draugais, padeda nuvyti visas abejones, ir vėl atsiranda noras nuversti kalnus.  Įkvėpimas, kaip ir laimė, reikalauja įdirbio. Stebėti, jausti, mokytis, bendrauti. Mano strategija - aš daug mąstau, prieš atsisėsdama prie kompiuterio. Fotokamera taip pat padeda judėti ir ieškoti idėjų. Kartais reikia save “ištempti” į kitą aplinką, pastūmėti vėl šokti į skrydžius, skirti laiko pokalbiams su pakeleiviu ar senu draugu. Idejos gali gimti bet kur. Esu labai laiminga apsupta talentingų ir išsilavinusių žmonių, kurie padeda praplėsti žinias. 

Grįžimas į gamtą, pats geriausias būdas pasikrauti, kai kūrybinės kančios išsenka. Suaugęs kurybingas žmogus, yra neužaugęs vaikas. 

  Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?                                                  

Dvejonės yra gerai, bet jei nebandysi, tai ir nežinosi savo galimybių ribų, nesužinosi ar lemta, būti vienoj ar kitoj šaly, su vienu ar kitu žmogum, bandyti save skirtinguose projektuose ir darbuose. Visa tai neįvyks jai neatidarysi durų, nežinosi kas už jų slypi.

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? Kokią Indrę norėtumėte matyti ateityje? Kurlink einate tuo keliu?                     

Tu gali! Dažnai reikia priminimo iš artimiausių žmonių, abejonės kartais labai suraišioja. Bet draugų palaikymas, man - energijos šaltinis. Tikiuosi Indrė ir toliau bus pilna idėjų, ir bus dar ne vienas ikoptas vulkanas, ne vienas iššūkis kelyje. Tikiuosi, kad bus drąsos tęsti projektus su vaikais ir seminarų tęsimas su agentūrom, tikiuosi bus laiko pažinti pasaulį dar labiau su ta pačia aistra, ir perteikti savo vizijas parodose. Laikas, man atrodo toks brangus, jį reikia investuoti į kuo daugiau atradimų, kiekvienoje dienoje, pamatyti kažką gražaus ir išmokti kažką naujo. Kai aš būnu kelyje - išmokstu disciplinos, kaip keliauti su minimum daiktų, ir neapsikrauti daiktais gyvenime. 

Tyrinėdama daug menininkų biografijų, supratau fenomeną - ne vienus namus turėjo, tiek Frida Kahlo, tiek Helmut Newton.. Jie turėjo namus skirtinguose kontinentuose. Net Van Gogh nesijautė laimingas Nyderlanduose ir atrado save Prancūzijoj. Mes negalim pasirinkti šalies, kur gimėm, bet galim save vėliau atrasti kur jaučiamės įkvėpti. Nebandau pasakyt kad patriotizmo jausmas yra blogai, didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir visiems pasakoju apie savo šaknis, didžiuojuosi Lietuvos istorija, saugoju kalbą. Ne visiem skirta būt emigrantais, kartais tenka daugiau dirbt, įrodyti, kad esam verti svetimoj šaly, kartais tenka pasigest artimųjų, kartais tenka išmokt būt vieniems, ir kovoti už savo svajones. Tai užgrūdinta, formuoja asmenybę, moko būti atviram skirtingom kultūroms, religijoms, skirtingu šalių taisyklėm, kalboms, kurios nėra gimtosios, mąstymui… toks gyvenimo būdas, ne visiems. 

Linkiu tikėti svajonėm, rasti darbus kurie yra aistra, ne vien pinigų uždirbimas, rūpintis vieni kitais… kartais trumpa žinutė ar dėmesys, gali atnešti kitam žmogui viltį blogoje dienoje.

Nebijoti jausmų, meilė yra mūsų gyvenimo variklis. Ir iššsaugoti vaiką širdyje, kuris žiūri į pasauly su smalsumu.

Dėkoju už pokalbį.

How would you introduce yourself?                                                  

Hello, I'm Indrė Šidlauskaitė, an independent artist and conceptual designer at heart. I work between different continents -  China, Europe, USA and Latin American countries. Travel and design have become not just a passion, but a way of life. Constant travel, living in different countries, brings new work experience, new projects, what I see and what I feel, I express myself in photography or design projects. The film that once inspired Agnès Varda, "Vagabond" - became a "reality" in professional life as well. Some would say - as an emigrant, I feel more like a person of the world. Not everyone was meant to have one house or stay in one country. As in nature, some animals stay and others migrate... Because of the climate, because of "hunger", or maybe because of curiosity.

What is your occupation? What was your career path?

I am a graphic designer by profession, but I have learned to think "out of the box", if I want to be needed by the market, I need to stand out for something. Photography is my eyes, relaxation, painting between trips, I am a graphic designer by profession, but I had to touch interior design and object design. At the moment, I have turned towards branding design, and branding research - from the creation of corporate style to individual projects, whether it is a logo, website, or packaging. Also, I have to organize seminars in companies, help with new ideas in the field of packaging or design, and inspire designers how to stay creative when working under high stress or when stuck in a routine. I graduated from the Vilnius Art Academy in Lithuania, majoring in design, which used to be a "mix" of both product design and graphic design... only two years later, we each got our own speciality. I was invited to work at the Kaunas Drama Theater - it was the second, living university of experience. I saw how easy it is to make mistakes, and how much time they cost if you don't learn to think ahead.

But even cutting down trees, or working in a bar, restaurant, movie set, or massage - even the first teenage jobs also helped later to break the ice with customers or to have patience when making changes...

What is important to you in your personal life and what affects your career? What values would you highlight?

In my personal life and career, always and everywhere to remain human and have passion, for a person, for a project, for every day.

"Career" - has always been very spontaneous, and unexpected, just like now, when new projects are needed, they always appear, maybe because I am open to challenges. I don't put a lot of energy into advertising, because I think that even advertising should be conceptual, somehow interesting works reach a lifetime... Like people, they come at the right time, in the right place. But I learned to protect my personal life.

People around me, who inspire me, have learned to look at different passions, hobbies in a new way... Many friends support me or "kick me in the ass" when I stumble... there are days when I am alone and check my ideas and ambitions... You must not be afraid to lose some ideas, maybe they do not correspond to the times or needs, but they can come back unexpectedly... Sometimes even people who disappoint or hurt, help to turn that hurt into creativity and something like that, generated from all feelings - "what's bad for your heart is good for your art".

The next point is ambition, and a lot of hard work. In the field of design, everything changes very quickly, people's needs, lifestyle, technology, trends... You watch and learn every day.

Travelling is the search for ideas in different cultures, from the color combinations of clothes to the combination of food on the table, people's emotions and traditions.

What paths led you to the Kingdom of the Netherlands? Where did you live before that?

Amsterdam was the first home, after Lithuania. It was the country that opened the door to the vast oceans. Living and visiting other countries are quite different things. Maybe even now, I try not only to travel and escape but to feel the rhythm of life. The Kingdom of the Netherlands were the first step to "become" an international designer... After leaving Lithuania, with a couple of hundred euros, and trying my luck, she hardened her character. Of course, this was just the beginning of the hard work. Many mountains had to be climbed, many tears were squeezed out, sleepless creative nights were spent... long trips to work, competitions won and lost... But Holland was the country that took me "off the street" and opened up new opportunities. But if you don't try, how will that door open? But I am grateful for the education, the teachers, the theatre... even the long hours of work in bars and restaurants, during my student days... I don't think there is a highway in life's trials. We all have our own pasts. I am very proud of the achievements of most of my friends when I returned to Holland. We were the generation where, even though we had educations, we didn't have finances at the beginning... In Holland, we started, some machined while sleeping, some gathered, in small spaces... But we all broke through somewhere... We climbed that mountain with difficulty, like Sisyphus, we rolled stones and they fell, but it hardened us to pursue our ideas and heights... I am very proud of the emigrants of my generation whom I met. 5. Tell us about your paths that led to Asia and later to Latin American countries? I lived in Holland for over five years, my salary and knowledge increased, but there was a lack of creative challenges. The first onward journey after leaving Amsterdam was New York. The passion for photography was born there because there is so much action on the streets. When I returned, I was already a different person, I left Europe and tasted the big apple, it was the second big kick, to get to know more of the world, to try further... When I returned to Amsterdam, I did not know that life had already prepared new plans for me.... Then I got the opportunity to live in Paris... Now I appreciate that phase of my life very much. There I met many artists who support and inspire a strange lifestyle, I started sending job applications all over the world. I didn't even realize that I was already packing my things and flying to Shenzhen, I didn't even check how life is there. That it would be necessary to turn the whole worldview upside down, that the Chinese at that time hardly spoke English in that part, that there was no Google... I would not have even thought that my ambitions would change after living in Asia. I will look at the world with different eyes... The work was hard, many sleepless nights, presentations, fights for ideas, ups and downs... but soon I realized that corporate life was not for me - a career and higher positions required too much giving up the creative process, getting more involved in management field, project management, bug fixes... the creative process took place at night... But after leaving the agency, after two months of traveling around Japan and Korea, new doors opened up... clients in China offered to stay, and offered to arrange a work visa, allow me to do freelance work but continue with that real design work. So projects after projects, I didn't even notice how 5-6 years passed. But the moment came again, when creativity began to stall, something was missing... Asia began to tire. Friends suggested coming to Ecuador to work as a designer and photographer. The countries of Latin America bewitched me - I stayed not for a couple of months, but for half a year. The friends I met in Asia inspired me to visit Peru, Guatemala, and Mexico... I didn't know that the last stop would be decisive. I felt that I could live here (in Mexico).

How would you describe your travel life? What inspires you to stay in a certain country?

It's hard to explain what causes inspiration... Is it when you feel something new that you've never experienced, or the people you meet, or the challenges of adapting to a new place? But that feeling when you are in a new place for the first time, even the photos, in the first minutes, are so naive and sensual. Maybe everything is together. Now, after many years of living on different continents, I like visiting my friends the most, I miss them, but they are scattered all over the world. This is an opportunity to get to know new places or return to their world. And my house is always open for friends to visit. "Mi casa es tu casa" - as the Mexicans would say. For me, home is a space where I can make and receive friends, show the most interesting places and make them feel like they live in that country.

There are several ways to travel, when we set out on the road to experience and see something new, another way is to talk to travellers. They can fly to their stories. You can travel through countries or memories. For many, travel is a vacation, for me, it's a way of life. I usually rest after travelling.

I learned to take my time when travelling, to live in the moment because I have a rule, if I feel that I haven't seen everything and liked the country, I can always go back...

What do you miss when you are abroad?

Maybe the Lithuanian sense of humor or some cultural differences, no one understands the "hedgehog in the fog" or Leopold's "let's live amicably"... A sense of security, because I moved everywhere to live alone, when I see an interesting market and where I can realize my ideas if you face a problem you need to find the right people to solve them… if you don't prepare presentations, which is personal time, you don't talk to people, you don't find investments, and often even the best ideas often fail. There is a lot to miss - Christmas, which I haven't had for many years, because living in China, they simply don't celebrate it there. Birthdays fly by because of work... but I always have the opportunity to give myself a new trip and new experiences or time with friends or family.

How did the attitude towards Lithuania and Lithuanians change after you started living abroad?

There was great respect for Lithuanians scattered all over the world, so many talented people, who did not go to have an easier life, but to test themselves. I would really like to break the old stereotypes of emigrants living abroad…

Tell us more about your personal activities. What inspired you to do activities with children? By volunteering?

I was very afraid to work with children, because many people move to China to live and teach English to Chinese children, or do it remotely, even if their English skills are not special, it became some kind of business that did not seem professional to me. There were and are many years of work, challenges, stubbornness, travels - I wanted to inspire the younger generation that everything is possible. It is very nice to watch how children reveal themselves through creativity, sometimes I learn more from them than I give myself. I had teachers on my way who pushed me on the path of creativity, believed that I had something, helped me to reveal myself. I will continue projects in Latin American countries, Guatemala, Mexico. The last project I worked on was children whose parents live in prison. During the quarantine, they were locked in special houses, and had no opportunity to contact the world except with the caretakers. It was nice to see how children communicated and talked about their dreams during creative lessons and workshops.

What are the dreams that keep you moving forward?

The desire to get to know different cultures, to feel the vastness of the world, to establish children's schools for local children - the biggest problem I see when I travel a lot on different continents is that education is not accessible to all classes.

Where do you get your inspiration from?

The greatest gift of life is the most wonderful friends scattered all over the world, a family that has seen the world. Supporting them, travelling together. It always gives me a lot of energy. There are days when I too slip, and drown in doubts, fears, and sadness, but then conversations with friends help to dispel all doubts, and the desire to move mountains appears again. Inspiration, like happiness, requires practice. Observe, feel, learn, and communicate. My strategy is that I think a lot before I sit down at the computer. The camera also helps you move around and search for ideas. Sometimes you need to "stretch" yourself to another environment, to push yourself to jump on flights again, to spend time talking with a fellow passenger or an old friend. Ideas can be born anywhere. I am very happy to be surrounded by talented and educated people who help me expand my knowledge.

Getting back to nature is the best way to recharge when the creative grind wears off. An adult creative person is an immature child.

What advice would you give to people who are hesitating about decisions, life path choices?

Hesitation is good, but if you don't try, you won't know the limits of your possibilities, you won't know if you are destined to be in one or another country, with one or another person, to try yourself in different projects and jobs. All this will not happen if you do not open the door for her, you will not know what is behind it.

What is the best advice you have ever received? What kind of Indra would you like to see in the future? Where are you going that way?

You can! You often need a reminder from the people closest to you, doubts are sometimes very binding. But the support of my friends is a source of energy for me. I hope Indre will continue to be full of ideas, and there will be more than one climbed volcano, more than one challenge on the way. I hope that there will be the courage to continue projects with children and seminars with agencies, I hope that there will be time to get to know the world even more with the same passion, and to convey my visions in exhibitions. Time seems so precious to me, it should be invested in as many discoveries as possible, every day, see something beautiful and learn something new. When I'm on the road, I learn the discipline of traveling with minimal stuff and not overloading my life with stuff.

While researching many biographies of artists, I understood the phenomenon - both Frida Kahlo and Helmut Newton had more than one house... They had houses on different continents. Even Van Gogh did not feel happy in the Netherlands and found himself in France. We cannot choose the country where we were born, but we can later find ourselves where we feel inspired. I'm not trying to say that the feeling of patriotism is bad, I'm proud to be Lithuanian, and I tell everyone about my roots, I'm proud of Lithuanian history, I protect the language. Not everyone is meant to be an emigrant, sometimes you have to work harder, prove your worth in a foreign country, sometimes you have to miss your loved ones, sometimes you have to learn to be alone and fight for your dreams. It is hardened, forms the personality, teaches to be open to different cultures, religions, different rules of countries, languages that are not native, thinking... this way of life, not for everyone.

I wish you to believe in your dreams, find jobs that are a passion, not just making money, take care of each other... sometimes a short message or attention can bring hope to another person on a bad day.

Do not be afraid of feelings, love is the engine of our life. And save the child in the heart who looks at the world with curiosity.

Thank you for the conversation.