Dalia Makarova: reikia viską išbandyti (you need to try everything)

Photography by Evelina Kvartunaite with Anastasiia Mykytiuk

Kaip pristatytumėte save? 

Aš Dalia Makarova,mergautinė pavardė - Marcinkevičiūtė, gimiau ir užaugau nuostabiame Lietuvos mieste,buvusioje sostinėje- Trakuose. Jau virš 40 metų gyvenu Kijeve, Ukrainoje. Esu meilės tremtinė, kaip mes save kartais vadiname ir dviejų vaikų motina, aktyvi visuomenininkė - dainuoju Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugijos chore,,Viltis” ir šoku folkloriniame ansamblyje,,Sesulės”. 7 metus buvau Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugijos pirmininkė. Prasidėjus karui Ukrainoje, dėka komentarų žiniasklaidoje daugelis Lietuvoje mane žino kaip Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininke, kuriai vadovauju nuo 2012 m.  

Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?

Dirbau daug kur - tai ir karinė gamykla pagal specialybę (radioelektronika), vėliau šeimyninėje firmoje, 7 metai LR ambasadoje Kijeve. Paskutiniu metu užsiimu visuomenine veikla, nes firma, kurioje dirbau, užsidarė prasidėjus pandemijai, o dabar, kai vyksta karas, neturime galimybių dirbti, nes siuntėme ukrainiečius darbti į Lietuvą…

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?

Teisingumą, atvirumą, atsakomybę ir pasitikėjimą. Visa tai yra svarbu ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir visuomeniniame. 

Kokie keliai jus atvedė į Ukrainą? Kur gyvenate ir galbūt gyvenote prieš tai?

Kaip jau minėjau į Ukrainą atvedė meilės takai. Čia Kijeve gyveno mano vyras, buvo butas, buvo viena šalis, nebuvo labai didelio skirtumo mentaliteto atveju. Na, oTrakus tikrai negalima su kuo nors palyginti…

Kaip palygintumete savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu Ukrainoje?

Išvykau iš Lietuvos dar sovietų laikais, kai buvo viena šalis. Nors ir tada jautėsi skirtumas tarp sovietinių respublikų - Lietuvos ir Ukrainos. Ukrainoje buvo jaučiamas labai didelis deficitas pradedant produktais ir baigiant įvairiais daiktais tokiais kaip televizoriai, šaldytuvai ir tt. Tas skirtumas yra juntamas ir dabar  nors deficito prekėse nėra.

Ko pasiilgstate būdama užsienyje?

Lietuviškos duonos ir sūrių.

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą ir lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Nežinau ar pasikeitė. Visada buvo kažkoks teigiamas požiūris ir į Lietuvą ir į lietuvius. Mes turime kuo didžiuotis - vieni iš pirmųjų išėjome iš sovietų sąjungos, įstojimas į NATO ir ES. Na, o dabar, prasidėjus karui Ukrainoje, tokia reikšminga pagalba humanitariniais klausimais, ginklais, pabėgėlių priėmimas, surinkti pinigai per kelias dienas Bayraktaro pirkimui, o dar sankcinių krovinių blokavimas į Kaliningradą - galima tik didžiuotis mūsų tautos susitelkimu tokiu sunkiu metu. 

Pasidalinkite truputį daugiau apie  jūsų ir jūsų artimųjų patirtis prasidėjus karui.

Karas Ukrainoje vyko jau 8 metus nuo 2014m. Mes kažkur jau buvome pripratę prie karo veiksmų… bet jie buvo toli. O pernai metų 24 vasario įvyko pilnamažtabinis karas, galima sakyti iš visų pusių ir pirmas mėnuo buvo labai įtemptas, kai Kijevas faktiškai buvo apsuptyje, bet visgi mes tikėjome mūsų kariuomene, kad ji neįleis priešo į Kijevą. Jau galėjome skirti kada šaudo patrankos, o kada gradai. Tuščias Kijevas be mašinų ir žmonių, nors iki karo gyveno apie 5 milijonus. Toks siurrealistinis vaizdas, atrodo, kad žmonija išnyko. Metro veikė kaip slėptuvė, dirbo vaistinės, bet ne visos, parduotuvėse buvo maisto prekės tik buvo mažesnis pasirinkimas. Net tuo sunkiu laiku stengėmės tęsti savo gyvenimą, nes jo negalima pastatyti ant pauzės. Visą laiką mes Kijeve turėjome ryšį, vandenį, elektrą, dujas. Už ką esame be galo dėkingi mūsų kariams, kurie neleido diversinėms rasistų grupėms užpulti strateginius miesto objektus. 

 Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?

O dabar tai gan sudėtingas klausimas. Pas mus Kijeve ir Ukrainoje dabar daug darbų atidėta  iki karo pabaigos. Bendrija mūsų šiuo metu išsibarščiusi nuo Lietuvos, Ukrainos vakarų iki Sakartvelo. Mes visi dabar svajojame apie mūsų karių pergalę.Tada visi švęsime, visi kartu susitiksim. Svajoju kad visi draugai, pažįstami, mano vaikai būtų tuo metu sveiki ir kas svarbu, gyvi.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Iš gamtos.. ir gal pagrindinio devizo - lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt….

Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?

Laisvalaikiu labai daug ką mėgstu veikti - lankytis teatruose ir parodose, skaityti knygas, keliauti, siūti, megzti, važiuoti  dviračiu, plaukioti ir t.t.

 Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Reikia viską išbandyti, naudotis kiekvienu netiketu momentu, kurį suteikia gyvenimas. Nes visada geriau gailėtis kai kažką padarei, nei to ką galėjai, bet nepadarei.

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? 

Būti savimi ir pasitikėti savimi.

Kokią Dalią norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė?

Noriu matyti save ramioje ir taikioje aplinkoje, nes mes nevertiname kartais to ką turime ir tik tada suprantame jo vertę, kai netenkame….

Dėkoju už pokalbį.

How would you introduce yourself?

I am Dalia Makarova, maiden name - Marcinkevičiūtė, I was born and grew up in the wonderful city of Lithuania, the former capital - Trakai. I have been living in Kyiv, Ukraine for over 40 years now. I am in exile of love, as we sometimes call it. I am a mother of two children, and an activist - I sing in the choir of the Kyiv Myronis Lithuanian Cultural Society, "Viltis" (“Hope”) and dance in the folk ensemble, "Sisters". For 7 years I was the chairperson of the Kyiv Maironis Lithuanian Cultural Society. After the start of the war in Ukraine thanks to the comments in the media, many people in Lithuania know me as the chairperson of the Ukrainian Lithuanian community, which I have been leading since 2012.

 What is your occupation? What was your career path?

I worked a lot - at a military factory by speciality (radio electronics), later in a family company, 7 years at the Embassy of the Republic of Lithuania in Kyiv. In the last year, I have been engaged in social activities, because the company I worked for closed after the start of the pandemic, and now, when the war is going on, we have no opportunities to work, because we sent Ukrainians to work in Lithuania.

What is important to you in your personal life and what affects your career? What values would you distinguish?

Justice, openness, responsibility and trust. All this is important not only in my personal life but also in my social life.

What paths led you to Ukraine? Where do you live and may have lived before?

As I already mentioned, the paths of love led to Ukraine. My husband lived here in Kyiv, there was an apartment, it was the same country, and there was not a big difference in terms of mentality. However, Trakai is a town that really cannot be compared with anything.

How would you compare the quality of your life in Lithuania with life in Ukraine?

I left Lithuania back in Soviet times when it was one country. Even then, the difference between the Soviet republics - Lithuania and Ukraine - was felt. In Ukraine, a huge deficit was felt, starting with products and ending with various things such as televisions, refrigerators, etc. That difference is felt and even now there is no deficit in goods.

What do you miss when you are abroad?

Lithuanian bread and cheese.

How did the attitude towards Lithuania and Lithuanians change after you started living abroad?

I don't know if it has changed. There was always some kind of positive attitude towards Lithuania and Lithuanians. We have something to be proud of - we were one of the first to leave the Soviet Union, and join NATO and the EU. And now, with the start of the war in Ukraine, such significant aid in humanitarian matters, weapons, accepting refugees, money collected in a few days for the purchase of Bayraktar, and the blocking of sanctioned cargo to Kaliningrad - one can only be proud of the concentration of our nation in such a difficult time.

Please share a little more about your and your loved ones' experiences after the war started..

The war in Ukraine has been going on for 8 years since 2014. We were already used to hostilities somewhere…but they were far away. And on February 24 of this year, a full-scale war took place, it can be said from all sides, that the first month was very tense when Kyiv was actually under siege, but still, we believed in our army that it would not let the enemy into Kyiv. We could already tell when the cannons were firing and when the bullets were firing. Empty Kyiv without cars and people, although there were about 5 million inhabitants before the war. Such a surreal picture, it seems that humanity has disappeared. The subway functioned as a hiding place, pharmacies were working, but not all of them, there was food in the shops, just a smaller choice. Even in that difficult time, we tried to continue our life, because they could not be put on pause. All the time we had communication, water, electricity, and gas in Kyiv. For which we are extremely grateful to our soldiers, who did not allow various groups of writers to attack the strategic objects of the city.

What are the dreams that keep you moving forward?

For now, this is a rather complicated question. We have a lot of work in Kyiv and Ukraine now postponed until the end of the war. Our community is currently scattered from Lithuania, west Ukraine to Sakartwell. We all now dream of the victory of our soldiers. Then, everyone will celebrate-we will all meet together. I dream that all my friends, acquaintances, and children were there at that time hello and what's important alive.

Where do you get your inspiration from?

From nature.. and maybe from the main motto - Lithuanians we are born, Lithuanians we must be...

What activities are you interested in outside of work, do you have any hobbies or leisure activities?

In my free time, I like to do a lot of things - visiting theatres and exhibitions, reading books, travelling, sewing, knitting, cycling, swimming, etc.

What advice would you give to people who are hesitating about decisions, or life path choices?

You need to try everything and use every unexpected moment that life gives you. Because it's always better to regret what you did than what you could have done, but didn't.

What is the best advice you have ever received?

Be yourself and be confident.

What Dalia would you like to see in the future? How is your trip going?

I want to see myself in a calm and peaceful environment because sometimes we don't value what we have and only then do we understand its value when we lose it...

Thank you for this conversation.