Ieva Martinaitytė: nebijok suklysti (don’t fear to be mistaken)

Photography by Evelina Kvartunaite

Kaip pristatytumėte save? 

Aš esu Ieva. Nešioju daug kepurių ir labai mėgstu jas keisti. Bet labiausiai man patinka išradėjos ir mamos kepurės. Dažnai užsidedu jas kartu. Esu idėjų žmogus. Mėgstu klausimus - “O kas jeigu?”.  Labai įdomu įsivaizduoti kaip mes būsime, mąstysime ir judėsime ateityje. Kas bus po 10 ar po 100 metų? Jau nuo vaikystės mama sakydavo, kad aš esu skraidantis oro balionas. Iš pradžių patiko tik skraidyti, bet ilgainiui išmokau su tuo oro balionu nusileisti ant žemės. Geras jausmas tyrinėti pasaulį, kvestionuoti nusistovėjusias normas, generuoti idėjas, atrasti naujus sprendimus, bet didžiausia energija yra tuomet kai idėjos įgauna formą, jas galima pačiupinėti, išgirsti ar pamatyti įgyvendintas, kai galima pasidalinti jomis su artimais ir pasauliu.

Kokia veikla užsiimate dabar? 

Esu Rytų Anglijos Universiteto mokslininkė ir tyrinėju kūrybišką elgseną darbe. Įkūriau Kūrybiškumo Laboratoriją - CreativityLab (creativitylab.co.uk), kurios misija padėti kuo daugiau žmonių pasaulyje jaustis kūrėjais tiek darbe ir gyvenime. Kuriu ir facilituoju kūrybiškumo seminarus ir dirbtuves organizacijomis pagal jų poreikius. Grįžtant prie išradėjos kepurės. Aš ilgai Ieškojau paprasto ir organiško būdo, kuris padėtų integruoti kūrybinį darbą į dienos rutiną, kuris padėtų produktyviai kurti ir neperdegti. Yra labai daug įrankių ir mokymų, kurie padeda lavinti kūrybinį mąstymą, bet labai lengva juose pasimesti, o bendrai visi esame pertekliuje informacijos, pavargę nuo “notifications” ir ekranų. Tokioje perkrovio būsenoje patys geriausi įrankiai ir knygos nepadeda. Po daugkartinių bandymų ir testavimų, apjungus inovacijų ir elgesio pokyčio mokslą, meną, grafikos dizainą ir UX, sukūriau kasdienės inovacijų praktikos metodą arba kitaip tariant sistemą (D!P™️ - Daily Innovation Practice). Mano metodas padeda susikurti savo asmeninę kūrybinę praktiką, ugdyti kūrybiškumo įpročius. Ilgainiui praktikuojant galima išmokti persijungti į kūrybinę būseną, kai to reikia ir atrasti erdvės galvoje geresnėms idėjoms. Man pačiai labai padėjo palaikyti aukštą kūrybinę energiją covid metu, kai dažnai buvo sunku atrasti įkvėpimo ir motyvacijos. 

Koks buvo jūsų karjeros kelias? 

 Aš nuolat šypsausi, kai prisimenu savo karjeros kelią. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Kembridžo universiteto studente netapsiu, bet jame dėstysiu. Neplanavau, 13 metų pragyventi Anglijoje, apginti ten daktaro disertaciją.  Bet turiu prisipažinti, kad mane nuolat traukė ir tebetraukia naujos patirtys. Atrodo gyvenimo per mažai išbandyti visas įdomias veiklas. Per 20 darbo metų aš karjerą keičiau 4 kartus.

 Žmonės sako “nemesk kelio dėl takelio” - aš mečiau daug kartų ir kiekvieną kartą mažas takelis virsdavo nauju keliu. Baigiau farmacijos studijas tuometiniame Kauno Medicinos Universitete.  Po studijų, padirbėjau vaistinėje apie metus ir patraukia į rinkodarą ir pardavimus farmacinėje kompanijoje. Supratau, kad mane visuomet domino ne cheminių medžiagų, o žmonių elgesys. Ten dalyvaudama įvairiuose mokymuose atradau savąjį pašaukimą - suaugusiųjų ugdymą. Jau vėliau, įgijusi nemažai darbinės patirties baigiau organizacijų elgsenos magistrantūros, o vėliau doktorantūros studijas studijas Astono Universitete, Birmingeme, Jungtinėje Karalystėje. Jau rašant magistrinį darbą supratau, kad mano kūrybiškumas gali atsiskleisti moksliniuose tyrimuose. Man patiko sugalvoti idėją, kurios dar niekas nesugalvojo ir ją ištirti. Magistrantūros darbas buvo išpublikuotas labai prestižiniame leidinyje “Journal of Organizational Behaviour”.  Tai labai geras pavyzdys, kai kūrybiška idėja, kuri buvo įgyvendinta atnešė apčiuopiamus rezultatus -  padėjo man gauti dėstytojo poziciją Rytų Anglijos Universitete nors buvau dar neapgynus disertacijos, o  akademinė darbo rinkoja yra labai konkurencinga. Rytų Anglijos Universitete, ir dabar tęsiu savo mokslinę ir dėstytojos veiklą.  

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte? 

 Turbūt kūrybinis procesas man savaime yra vertybė. Aš manau, kad jei žmogus atranda savo sritį kurioje gali kurti - tai yra geriausias jaunystės eliksyras. Aš myliu meną, bet neesu meninikė ir man labai gera, kai mano studentai ir seminarų dalyviai atranda daugiau galimybių būti kūrybiškais savo srityse.  Mano kūrybiniais sprendimai pasireiškia  tarpdisciplininiuose projektuose, kurie apima mokslą, verslą ir kūrybines industrijas. Man kūryba taip pat yra apie gyvenimo būdą. 

Labai vertinu, kad turiu gan didelį  autonomijos laipsnį savo veiklose - dažnai galiu nuspręsti kada, kaip noriu dirbti, kokie projektai man yra prioritetiniai. Kitiems atrodo laiko švaistymas, o aš per tą pačią dieną galiu pakeisti dvi darbo vietas - nes reikia persijungti iš greito, mechaninio darbo į gilų-kūrybinį darbą. Jei namie nesidirba, sėdu ant dviračio ir mėgaujuosi darbu galerijoje, bibliotekoje, turiu sąrašą erdvių Vilniuje ir Kembridže priklausomai nuo to kur esu. 

Bet neslėpsiu, kad su didele laisve yra ir daug atsakomybės:) Aš dažnai stresuoju, blaškausi tarp skirtingų darbų, projektų stringu, jaučiu, kad visą dieną dirbau, bet nieko nepadariau… 

Galiausiai  svarbu tikras ir autentiškas ryšys su žmonėmis tiek profesiniame tiek asmeniniame kontekste. Dažnai juokauju, kad man doktorantūros didžiausia vertybė - tai ne mokslinis laipsnis, o studijų metu sutikti žmonės, su kuriais iki šiol palaikau kontaktą. 

Kokie keliai jus atvedė į JK? 

Labai ryškiai prisimenu tokią akimirką. Man 28. Gyvenu mylimam mieste, Vilniuje, darbas mėgstamas, gyvenu savam bute, kuris man patinka. Pomėgiai išbandyti patys  įvairiausi: motociklas, jodinėjimas, tango…susivokiau, kad viskas man aišku jau, tokio gyvenimo noriu, bet gal šiek tiek vėliau. Susiradau magistrantūros studijas Astono Universitete, Birmingeme JK, ir leidau sau metus būti vėl studente. Gavau darbdavio palaikymą ir finansinę paramą, tačiau norėjau metus nedirbti, todėl teko ir visas santaupas išleisti. Labai aktyviai dalyvavau paskaitose, buvo stiprus magistrinis darbas ir gavau paskatinimą iš dėstytojų aplikuoti doktorantūros studijoms. Paraiška buvo sėkminga, gavau stipendiją, taip ir pasilikau.

Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu užsienyje?

Aš vis primenu sau, kad lyginti nereikia, tiesiog nėra prasmės. Bet tokia jau mūsų prigimtis. Aš išvažiavau į Angliją, nes mane traukė nuotykis. Buvau jau susikūrusi gerbuvį Lietuvoje, dirbau prasmingą darbą. Aš neieškojau geresnės gyvenimo kokybės, man tiesiog buvo labai smalsu, norėjosi žinių, kitokio patyrimo. Pirmus metus svetur man buvo labai smagu susivokti, kad užtenka mažo kambarėlio, o drabužiai visi telpa į lagaminą. Po magistrantūros studijų sekė 4 metai doktorantūros, kur taip pat akcentas buvo ne materialinės, o intelektualiniai vertybės, globalus bendraminčių ratas. Tuo metu Lietuva buvo labai homogeniška, dabar jau visai kitaip - nebestebina Lietuvoje gyvenanti korėjiečių ar indų šeima. Anglijoje teko pakeisti daug gyvenamų vietų, kol nusėdome Kembridže, bet pastebėjau, kad ilgainiui susiformavo gyvenimo būdas ir įpročiai, kad aš veikiu tą patį  - nesvarbu ar Lietuvoje ar Anglijoje. 

Ko pasiilgstate būdama užsienyje? 

Juodos lietuviškos duonos, trumpavaisų agurkų ir maudynių ežeruose vasarą. Kembridžas nedidelis, žmonės gyvena senamiestyje, o vištas augina. Mane tai įkvėpė ir keletą vasarų šiltnamyje auginom savo lietuviškus agurkus. Mes kaimynams agurkų, o jie mums kiaušinių.   

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Gyvenant Anglijoje, ryšys su Lietuva niekad nenutrūko. Lietuva man visuomet buvo brangi, stengiausi kiek galėjau visiems sutiktiems pasauliečiams draugams aprodyti. Pamenu po magistratūros studijų vasarą praleidau Pietų Korėjoje, ten susipažinau su japone Sayuri, kuri po mėnesio jau svečiavosi mano tėvų namuose Lietuvoje. Kaip dabar pamenu, kad jai taip buvo gera vaikščioti Kazlų Rūdos miškais. Bet labiausiai turbūt keičiausi aš pati. Truputį mažiau susireikšminimo, daugiau humoro, atsipalaidavimo, ir suvokimo, kokie esame panašūs, nors gimę ir užaugę skirtinguose pasaulio kraštuose.  

Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?

Labai smagus klausimas! Bet galvojant apie svajones suprantu, kad mano dabar toks etapas gyvenime, kai pagrindinis variklis yra vaikai. Jie taip pat yra patys geriausi mindfulness mokytojai.  Kartu su jais mokausi improvizuoti, gyventi momente, žaisti, šokti. Tiesiog būti. 

Dabar mano pagrindinė ambicija išpopuliarinti savo kūrybiškumo metodą po pasaulį ir tuomet imtis kitų projektų. Kokie jie bus dar nežinau…bet žinau, kad jų tikslas bus tas pats įkvėpti kitus gyventi tvariau, ryšyje, judėjime bei kūryboje.

Myliu dviratį. Svajoju, kad Vilnius taptų dviračių miestu. Svajoju sukurti stilingų drabužių kolekciją ofisui ir dviračiui, pritaikytą lietuviškam rudeniui. Svajoju šokti mėgėjų tango spektaklyje. 

Svajoju padėti vaikams nepamesti savo kūrybiškumo, jį išsaugoti. Svajoju padėti Lietuvos senjorams labiau įsitraukti į kūrybines veiklas.  

Šiame kriziniame kontekste, nedrąsu kalbėti apie svajones.

Iš kur semiatės įkvėpimo? 

Šypsausi… įkvėpimo yra tiek daug aplinkui, bet man iššūkis yra ne “kur?”, o “kaip?” Kaip sau leisti sustoti, panuobodžiauti, pamatyti, perskaityti, išgirsti, paliesti, užrašyti. Kaip sau duoti leidimą pasisemti įkvėpimo, kai aplinka nuolat laukia greito rezultato. Man didelis įkvėpimas yra leidimas sau būti spontaniškai. Padaryti mažą “detour” nuo savo dienos plano. Labai mėgstu užkalbinti nepažįstamus, pasakyti jiems komplimentus. 

Ypatingai kai leidžiu laiką su vaikais, leidžiu jiems perimti iniciatyvą. Eiti be plano, ten kur jie nuspręs, net jei tai yra visiškai nelogiška. Kai eini be plano, nuolat įvyksta maži netikėti dalykai ir tas malonios staigmenos jausmas mane įkvepia. Pamenu vieną sekmadienį vaikštinėjau po Vilniaus senamiestį, Rokas, jam gal buvo vieneri, miegojo vežime. Aš nusprendžiau užsukti į Šiuolaikinio Meno Centrą. Ten jokios parodos nebuvo, bet į seminarą, kuriame spontaniškai nusprendžiau pasilikti. Seminaras užsitęsė apie 3 valandas, Rokas pabudo, sudalyvavo savaip. Pasikroviau energijos ilgam.

 Labai svarbu apsupti save žmonėmis, kurie palaiko, kurie randa erdvės bendravimui, kurie sugeba sustoti, nors iš šono yra be galo užimti. Man labai patinka Shellye Archambeau - amerikiečių verslininkės mintis -  “A real network is people who will help you or do something for you when it’s not convenient”. Gyvenant tarp dviejų šalių, tokie žmonės nebūtinai yra artimiausioje aplinkoje. Kartais skambinu draugui, kuris yra Indijoje, Italijoje ar dar kitam pasaulio krašte.

Šiandien gavau įkvėpimo, nes po ilgos pertraukos grįžau į tango.

Kokia veikla jus domina be darbų, gal turite kokių nors hobių, laisvalaikio užsiėmimų?

Kažkada beveik prieš šimtą metų ekonomistai jaudinosi, kad darbo valandų skaičius per dieną tiek sumažes, kad žmonės nežinos ką daryti su savo laisvalaikiu - jo bus tiesog per daug. Laukiu, kada taip nutiks:) Nors mano darbas man kelia džiaugsmą, dar yra labai daug mėgstamų veiklų už darbo ribų. Mano aistra yra šokis. Myliu tango, lyndihop, modernų šokį. Daug metų praktikuoju jogą, dievinu maudynes vasarą, o ir ne vasarą mėgstu plaukti baseine. Su vyru buriuojame, kai yra galimybių ir vėjas. Su vaikais mėgstu leistis į pasivažinėjimą dviračiais. Pamenu, kos buvo šokas, kai mano 9 mėnesių sūnus visai nesuprato idėjos sėdėti dviračio kėdutėje. O dabar jam 2.5metų ir jam tai yra labai mėgstamas užsiėmimas. Mėgstu judėjimą, gamtą ir stengiuos tai perduoti savo vaikams. Juokauju kartais pati sau, kad jeigu dieną yra daug priplanuota sustikimų, nesvarbu ar gyvų ar online, galiu dirbant pravaikščioti visą dieną. 

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Nėra tobulų sprendimų. Nežinosime, kol neišbandysime. Sprendimas yra dalykas, kurį gali priimti ir gali pakeisti.

Man asmeniškai priimti sprendimus nėra lengva, aš dar mokausi šito amato. Aš bijau suklysti, bet vien tik  šios baimės įvardijimas labai padėjo. Dabar bijau daug mažiau. Man padeda suvokimas, kad nėra tobulų sprendimų, nes nuolat kažką gausime ir kažką prarasime. Praradimas man gal yra sunkiausia sprendimo pusė su kuria noriu išmokti išbūti. Padeda mąstysena, jog jei kažkas nevyksta kaip tikėjausi, tai nereiškia automatiškai, kad tas kitas sprendimas, kurio nepriėmiau buvo geresnis. Gyvenimo grožis yra tame, kad niekada nežinosime, kol neišbandysime. Gyvenimo būdo  ir karjeros kelių yra labai daug, nėra vieno teisingo kelio vienam žmogui. O dar įdomiau, kai pamatai, kad skirtingi keliai gali būti susiję. Bet aš pati dažnai save pagaunu, kad įstringu tarp dviejų pasirinkimų, kartais reikia kito žmogaus pagalbos: draugo, mentoriaus, psichologo ar kolegos, kad parodytų jog yra ir trečias ir ketvirtas variantas. 

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? 

Nebijok suklysti, nes niekas nežino, kaip turi būti teisingai. 

Kokią Ievą norėtumėte matyti ateityje? Kaip dėliojasi jūsų kelionė? 

Pamenu birželio mėnesį savaitę laiko mokiausiu naujo inovacijų metodo su Biomimicry institutu. Mokymu metu darėme vizualizaciją kaip save matome 2030 - aisiais. Net nupiešėme vizualą savo gyvenimo užrašuose. Aš negalėjau savo akimis patikėti, bet ta nupiešta vizija vyksta mano gyvenime dabar. Tad noriu tiesiog džiaugtis buvimu šiandien ir negalvoti per daug apie ateitį. 

Ačiū labai Evelina už pokalbį, man tai buvo labai geras pabuvimas su savimi. Tikiuosi, kad mano mintys surezonuos ir su skaitytojais. 

How would you introduce yourself?

I am Ieva. I wear a lot of hats and I really like changing them. I like the inventor’s and mom’s hats the most. I often wear them together. Being an ideas’ person I love questioning "What if?". It is very interesting to imagine how we will be, think and move in the future. What will happen in 10 or 100 years? Ever since I was a child, my mother used to say that I was a flying balloon. In my early days, I loved the “flying in the air” feeling, but eventually, I learned to land on the ground too. It is exciting to explore the world, to question established norms, to generate ideas, to discover new solutions, but the greatest energy to me is when ideas take shape, they can be touched, heard or seen when you can share them with the world.

What are you doing now?

I am a researcher at the University of East Anglia, researching creative behavior at work. I founded the company CreativityLab (creativitylab.co.uk) with a mission to empower as many people as possible in the world to unlock their creativity at work and in life. I design and facilitate customized creative thinking workshops for organizations. Back to the inventor's hat. I've been looking for a long time for a simple and organic way to integrate creative work into my daily routine. I was asking a question: in what ways can we produce creative work everyday and not get burned out from it. There are a lot of tools and trainings that help to develop creative thinking, but it is very easy to get lost in them, and in general, we are all overloaded with information, tired of "notifications" and screens. In this state of overload, the best tools and books do not help. After multiple trials and tests, combining the science of innovation and behavior change, art, graphic design and UX, I created a D!P™️ (Daily Innovation Practice ) method. This method helps to create your own personal creative practice. Over time, with practice, you can learn to switch to a creative state when needed and find space in your head for better ideas. It helped me a lot to keep my creative energy high during covid when it was difficult to find inspiration and motivation.

What was your career path?

I always smile when I remember my career path. I would never have thought that I would end up teaching at Cambridge University. I did not plan to live in England for 13 years, to defend my doctoral thesis there. But I have to admit that I was constantly attracted and still am attracted to new experiences. Life seems too short to try all the interesting possibilities. During my 20 years of work, I changed my career 4 times.

People say "don't give up a road for a track" - I've given up many times and each time a little track turned into a new road. I finished pharmacy studies at  Kaunas Medical University (now Lithuanian University of Health Sciences).  After graduation, I worked in a pharmacy for about a year and moved to marketing and sales in a pharmaceutical company. I realized that I had always been interested in the behavior of people, not chemical compounds. While participating in various trainings there, I discovered my vocation - adult education and moved to a training and consultancy industry. Later, after gaining more  work experience, I completed a master's degree in organizational behavior, and then a PhD at Aston University, Birmingham, United Kingdom. Already while writing my master's thesis, I realized that my creativity can be revealed in scientific research. I enjoyed coming up with an idea that no one had thought of before and exploring it. The master's thesis was published in the very prestigious outlet "Journal of Organizational Behaviour". This is a very good example when implementing a creative idea brought tangible results - it helped me to get into a lecturer’s position at the University of East Anglia (UEA) even though I had not yet defended my thesis, and the academic job market was very competitive. 

What is important to you in your personal life and what affects your career? What values ​​would you highlight?

I value the experience of a creative process. I believe that if one discovers his/her field in which he/she can feel a creator - this is the best source of meaningful work and it’s like an elixir of youth. I love art, but I'm not an artist, and it's great when my students and workshop participants discover more opportunities to be creative in their fields. My creative solutions are manifested in interdisciplinary projects that span science, business and creative industries. For me, creativity is also about lifestyle.

I really appreciate that I have a high degree of autonomy in my activities - I can often decide when and how I want to work, which projects are my priority. For others, it seems like a waste of time, but I can change the location within the same day.  In the moments when I am losing the motivation to work from home, I sit on my bike and enjoy working in a gallery, or library. I have a list of spaces in Vilnius and Cambridge depending on where I am. 

But I won't hide that with a lot of freedom comes a lot of responsibility:) I often get stressed, I get distracted between different projects, I get stuck, and feel like I've been working all day, but I haven't done anything...

Finally, genuine and authentic connection with people in both professional and personal contexts is important to me. I often joke that the greatest value of my PhD is not the scientific degree, but the people I met during my studies, with whom I still keep in touch.

What paths led you to the UK?

I remember that moment very vividly. I am 28. I live in Vilnius - the city I love. I also love my job, I live in my own apartment, which I designed myself. By then I had tried various hobbies like motorcycling, horse riding, tango...I realized that I want this kind of life, but maybe a little later. I found a master's programme in Organisational Behaviour at Aston University in Birmingham and decided to be a student again. My employer at the time supported the idea and helped finance the studies. I wanted to be out of work for a year, so I had to spend all my savings too. I participated very actively in the lectures, my master's thesis was strong and I received encouragement from the professors to apply for doctoral studies. The application was successful, I received a scholarship, and I stayed for another 4 years.

How would you compare your quality of life in Lithuania with life abroad?

I keep reminding myself that there's no need to compare, there's just no point. But this is our nature. I went to England because I was drawn to adventure. I had already built a reputation in Lithuania, I was doing meaningful work. I wasn't looking for a better quality of life, I was just very curious, I wanted to gain knowledge, and experience life abroad. During my first year abroad, I had a lot of fun realizing that renting a tiny room is enough for me, and that all my clothes can fit in a suitcase. The master's studies were followed by 4 years of doctoral studies, where the emphasis was again not on materialistic but on intellectual values, and a global network of like-minded people. At that time, Lithuania was very homogeneous. It is completely different now - it is no longer surprising to see a Korean or Indian family living in Lithuania, but it was when I left in 2008.  I moved across the country until we settled in Cambridge, but I noticed that over time a lifestyle and habits were formed, and at the moment I came to the conclusion that no matter the country the way I spend my days are very similar.

What do you miss while being abroad?

Black Lithuanian bread, short-fruited cucumbers and swimming in lakes in the summer. Cambridge is small, people live in the old town and raise chickens. This inspired me and we grew our Lithuanian cucumbers in the greenhouse for several summers (not chickens though:). We would give cucumbers to our neighbors in exchange for eggs.

How did the attitude towards Lithuania and Lithuanians change after you started living abroad?

While living in England, the connection with Lithuania was never broken. Lithuania has always been dear to me, I tried to show it to all my secular friends as much as I could. I remember that after my master's studies, I spent the summer in South Korea, where I met Sayuri, a Japanese woman, who was a guest at my parents' house in Lithuania a month later. As I remember now, it was so good for her to walk in the forests of Kazlų Rūda. But I think what has changed the most  is the attitude towards myself.  A little less self-importance, more humor, patience and awareness of how similar we all are, even though we were born and raised in different parts of the world.

What are the dreams that keep you moving forward?

Very good question! When I think about my dreams, I realize that I am at a stage in my life where children are in the driver’s seat. They are the best mindfulness teachers. Together with them, I learn to improvise, live in the moment, play, and dance. Just be.

At the moment my ambition is to popularize the D!P™️ method around the world and then take on other projects. I don't know what they will be yet...but I know that their goal will be the same to inspire others to live more sustainably, in connection, movement and creativity. 

I cycle a lot in Cambridge and dream that Vilnius becomes a cycling city. I dream of creating a collection of stylish clothes for the office and cycling suitable for the Lithuanian autumn. I dream of performing in a  tango show. I dream of helping children not to lose their creativity, and to preserve it. I dream of helping Lithuanian seniors get more involved in creative activities.

In this crisis context, I also don’t wanna be anxious talking about dreams, but I still am. 

Where do you get your inspiration from?

I smile… there is so much inspiration around, but the challenge for me is not “where?” but “how?” How to allow yourself to stop, get bored, see, read, hear, touch, and write down. How to give yourself permission to be inspired when the environment is constantly waiting for a quick result? A big inspiration for me comes when I act spontaneously, taking a small detour from a daily plan. I really like talking to strangers and giving them compliments. In addition, when I spend time with my children, I let them take the initiative. We go without a plan, wherever they decide, even if it is completely illogical. When you go without a plan, little unexpected things happen all the time and that feeling of pleasant surprise inspires me. I remember one Sunday I was visiting and walking around the old town of Vilnius. My son Rokas, he was maybe one at that time,  was sleeping in the carriage. I decided to visit the Contemporary Art Center. There was no exhibition there, but a seminar where I spontaneously decided to stay. The seminar lasted for about 3 hours, Rokas woke up and participated in his own way. I recharged my energy for a long time. It is very important to surround yourself with people who support you, who find space to reconnect, and who are able to pause, even though they are endlessly busy on the side. I really like the idea of ​​Shellye Archambeau - an American entrepreneur - "A real network is people who will help you or do something for you when it's not convenient". Such people are not necessarily in the immediate vicinity. Sometimes I call a friend who is in India, Italy or another part of the world.

I felt inspired today because I returned to tango after a long break.

What activities are you interested in besides work, do you have any hobbies or leisure activities?

Once upon a time, almost a hundred years ago, economists were worried that the number of working hours per day would decrease so much that people would not know what to do with their free time - it would simply be too much. I'm waiting for that to happen :) Although my work brings me joy, there are still a lot of activities I love outside of work. My passion is dancing. I love tango, lyndihop, and modern dance. I have been practicing yoga for many years, I adore wild swimming in the summer, and pool swimming in the off-summer. My husband and I sail when there is a chance and the wind. I like to go for a bike rides with my children. I remember what a shock it was when my 9-month-old son didn't quite understand the idea of ​​sitting in a bike seat. And now he is 2.5 years old and it is a very favourite activity for him. I love movement, and nature and will try to pass it on to my children. I sometimes joke to myself that if I have a lot of meetings scheduled during the day, whether live or online, I can walk all day while working.

What would you advise people who are hesitating about decisions, life path choices?

There are no perfect solutions. We won't know until we try. A decision is something you can make and change.

It's not easy for me personally to make decisions, I'm still learning this craft. I'm afraid of making mistakes, but just naming that fear helped a lot. I'm much less afraid now. It helps me to realize that there are no perfect solutions because we will always gain something and lose something. Loss is perhaps the hardest part of the decision for me to learn to live with. It helps to have the mindset that if something doesn't go as I expected, it doesn't automatically mean that the other decision I didn't make was better. The beauty of life is that we will never know until we try. There are so many lifestyle and career paths, there is no one right path for one person. And it's even more interesting when you see that different paths can be connected. But I myself often find myself stuck between two options, sometimes I need the help of another person: a friend, mentor, psychologist or colleague to show me that there is a third and fourth option.

What's the best advice you've ever received?

Don't be afraid to make mistakes, because no one knows how to be right.

What kind of Eve would you like to see in the future? How is your trip going?

I remember spending a week in June learning a new innovation method with the Biomimicry Institute. During training, we made a visualization of how we see ourselves in the 2030s. We even drew a visual in our life notes. I couldn't believe my eyes, but that painted vision is happening in my life right now. So I just want to enjoy being in today and not think too much about the future.

Thank you very much Evelina for the interview, it was a very good time with myself. I hope my thoughts resonate with readers as well.