Auksė Šiaudžionyte: Ilgiausia Kelionė Gyvenime (The Longest Journey of a Lifetime)

Asmeninio archyvo nuotrauka/Photo from the personal archive.

Kaip pristatytumėte save? 

Senokai apie tai negalvojau, dabar išgyvenu atotrūkį tarp to, kas esu ir to, kuo noriu būti. Vistik profesiniame pasaulyje esu komunikacijos strategė - padedu prekės ženklams atrasti savo balsą ir būdą susikalbėti su savo Klientais. Antrame, svarbiausiame 24/7 darbe esu trimetės ir metinukės mama. Taip prisistatyti gana paprasta, bet atrodo šiek tiek nesąžininga net ir prieš save ‘už kadro’ palikti, jog esu kelionėje į save. Dabar tuo džiaugiuosi, bet turiu pripažinti, kad nebuvo lengva tą ‘kelionę’ pradėti, net nesu tikra ar jau tikrai įlipau į tą ‘traukinį’ ar dar tik stoviu perone ir glamžau bilietėlį. Pradėti ‘mamos karjerą’ užsienio šalyje, kurioje sąlygos motinystei nėra tokios palankios, kaip Lietuvoje, buvo daug ką keičianti patirtis. 

Kol kas galiu įvardinti tik raktažodžius  - ‘building blocks’ tos savęs versijos, kuo noriu būti, dar nesudėliojau jų tarpusavio ryšių ir pirmumo:

Feminizmas: lyčių lygybė ir moterų teisės

Krizių valdymas ir komunikacija

Tvarumas

Kosmosas

Motinystė ir mental health

(E/I)migracija

Kokia veikla užsiimate? Koks buvo jūsų karjeros kelias?

Dirbu su energetikos rinką transformuojačios tarptautinės kompanijos, turinčios ir Lietuviškų ištakų, komunikacija.

Aš ir rašymas - kiek save pamenu - visada  buvome ‘tas pats medalis’. Mokykloje man pranašavo žurnalistės karjerą.  Mama visai nejuokais tokį mano polinkį pakomentavo jog mane nušaus (AtA V. Lingio istorija), nes nuoširdžiai ir su dideliu ryžtu mėgau krapštyti ‘skausmingas’ istorijas, nebijojau klausti ‘nepatogių’ klausimų ir nelabai paisiau kažkieno autoritetų. 

Patiko psichologija ir apskritai kaip funkcionuoja žmogus bei visuomenė, tad galiausiai mano empatišką asmenybę pasirinko Socialinio darbo studijos - per pirmą paskaitą dėstytoja pasakė, jog Socialinis darbas pasirenka žmones, ne atvirkščiai. 

Noras rašyti niekur nedingo, tad studijų metais tapau viena jauniausių nacionaliniu mastu leidžiamo žurnalo vyr. Redaktorių. Smagu prisiminti kaip gyvenau 30kv m. šiek tiek modernesnio caro rūriko stiliaus butelyje Vilniaus senamiestyje ir dirbau apie namus, stilių,  interjerą rašančiame žurnale. Ši patirtis buvo viena kertinių mano karjeroje nes nuo jos prasidėjo mano pažintis su rinkodara ir komunikacija, kas vėliau užaugo iki savos agentūros. Tiesa, vėliau agentūrą iškeičiau į mobilumą, keliavau, dirbau su startuoliais ir taip atėjau į komandą su kuria dirbame iki šiol. 

Kai mamystė taps smarkiau derinama su darbu planuoju studijas krizių valdymo ir komunikacijos srityje, manau tai suteiks naujos inspiracijos karjerai.

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei kas liečia karjerą? Kokias vertybes išskirtumėte?

Pasakysiu materialiai - nemėgstu plastiko. Nemėgstu ‘plastikinių’ žmonių, ‘plastikinės’ komunikacijos - plastikas man simbolizuoja viską, kas yra fake, netikra, nenuoširdu, kenkėjiška, trumparegiška. Man tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime svarbu tikrumas, tvarumas, pagarba.

Į Gran kanariją pirmą kart atvykau aplankyti draugų, dviems savaitėms. Vizitai vis ilgėjo kol galiausiai Lietuvoje praleisdavau mažiau laiko nei Gran Kanarijoje. Šitą vietą lengva įsimylėti - nuolatinė vasara ir nuolatinės atostogos, kad ir ne tavo, bet jei aplink tave dauguma atostogauja, vibe’as labai juntamas. Įsivaizduokite - sėdite vasario mėnesį vandenyno pakrantės miestelio bariuke, ragaujate frozen strawberry daiquiri, linguoja palmės, atostogaujantieji iš skirtingų Europos kampų dalinasi istorijomis, įspūdžiais, mintimis… Per vieną vakarą pabendrauji su keliais žmonėmis ir jautiesi kaip keliavęs po jų šalis - pašnekate apie šalių aktualijas, maistą, meną, politiką ir aišku orą - juk sunku nepaminėti, kad Lietuvoje tuo metu -20c… :) 

Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu čia?

Gran kanarija netolygu Ispanijai. Tai gana unikali provincija, per šimtą kilometrų nuo Afrikos krantų. Labai dažnai apima jausmas, ‘čia jau buvau ir tai jau dariau’, kad tai, kas čia dar tik prasideda jau yra gerokai įsibėgėjusi tendencija ‘Europoje’, man dėl to kyla frustracija - norėčiau daugiau efektyvumo savo aplinkoje. 

Lietuva tikrai daugelyje sričių efektyvumu lenkia šitą kraštą, turime žymiai efektyvesnį biurokratinį mechanizmą, geriau ir pagarbiau  į kientų poreikius atliepiantį privatų sektorių - tarkime, galime į banką nueiti, kad ir 16:15val ir atlikti pageidaujamą operaciją net jei savo banko sąskaitą atsidarėte mieste A, o banke esate mieste B. Čia to padaryti nepavyktų. 

Ko pasiilgstate būdama užsienyje?

Šeimos, draugų, šaltibarščių, suprantamos logikos, laisvės valdyti situaciją nes kalbi sava kalba ir esi savas, efektyvumo visame kame, didesnės demokratijos, ir visuomenės aktyvumo. 

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Pradėjau labiau vertinti ką Lietuva pasiekė per savo nepriklausomybės metus, praktiškai supratau kuo skiriasi demokratinė respublika nuo senos karalystės provincijos amžinos vasaros sąlygomis. 

Man patinka Lietuvos alkis eiti į priekį. Lietuva turi drive’ą.

Papasakokite daugiau apie įpatumus derinant motinystę su darbu?

Reikėtų pradėti nuo to, kad motinystės atostogos čia yra, viso labo, 16 savaičių. Man neatrodo normalu versti moterį rinktis tarp pajamų ir motinystės. 

Taigi svetimoje šalyje, kurioje neturime senelių ir labai kuklų ratą artimesnių draugų, aš priėmiau sprendimą neleisti vaikų į lopšelius ir darželius iki jie tam nebus pasiruošę ir, aišku, teko lygiagrečiai dirbti (dirbu nuotoliniu būdu). Tai iš manęs pareikalavo daugiau negu galėjau įsivaizduoti galinti duoti. Ir tai netgi su labai lanksčiai ir tolerantiškai mane priimančiu darbdaviu. 

Tik dabar, vaikams šiek tiek paaugus, pradedu atgauti jėgas ir dėliotis viziją ko norėčiau toliau, apskritai drįsti norėti. Tame nėra jokio herojizmo, jei kam pasirodytų, tiesiog išgyvenimas nepažangios valstybinės politikos sąlygomis nuo kurio pralaimi visi.

Man labai gaila mamų, kurios arba išstumiamos iš darbo rinkos arba per ašaras atiduoda savo kūdikius auginti kitiems, kad galėtų išlaikyti šeimą. Deja, Ispanija nėra vienintelė šiuo klausimu beviltiškai atsilikusi valstybė. 

Kokios jūsų svajonės verčia jus judėti į priekį?

Laisvė mėgautis gyvenimu kokį gyvenu - manau galima versti į ‘būti laimingu’, tik visi mes šią frazę suprantam kiek kitaip. 

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Turiu pripažinti, kad turiu vidinį atsinaujinantį šaltinį, kuriame kažkokiomis dalimis maišosi  optimizmas, smalsumas, kūryba, pasipriešinimas, teisingumo siekis ir iš šitos formulės sintetinamas įkvėpimas skirtingiems dalykams.  

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Kai tikrai pažįsti save, manau tie atsakymai patys ateina, taigi pirmiausia patarčiau pažinti save. Būti atviru sau. Priimti save. Atleisti sau. Mylėti. 

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi? Kokią Auksę norėtumėte matyti ateityje? Kurlink einate tuo keliu?

Geriausias patarimas - be more present, bet kelionė į kiekvieno individualų ‘dabar ir čia’ gali būti ilgiausia ir sunkiausia kelionė gyvenime. 

“This too shall pass” - “Ir tai praeis”   - labai paprastas pasakymas, mane sugrąžinantis į ‘dabar ir čia’. Sunkesnėmis akimirkomis šitas suvokimas guodžia, kad ateis ‘geresni laikai’, o kai širdyje šviesu - primena, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi, nes ir tai praeis. 

Ačiū už pokalbį.

How would you introduce yourself?

I didn’t think about that for a long while. I am currently considering what am I and who I want to become. However professionally I am a communication strategist - I help brands to find their voice and the best way to communicate with their audiences. My other job which is 24/7 is being a mom to a three-year-old and one-year-old daughters. It’s pretty simple to introduce myself this way however I also feel that it’s not fair to leave out the fact that I am also on a journey to self-discovery. I am enjoying it but I also need to admit that it wasn’t easy to kick it off, I am not even sure I really “entered the train” or am Idi still standing in the station and holding a ticket. To become a mother in a foreign country with a very different support system than in Lithuania was indeed a life-changing experience. 

For now I can only name keywords - “building blocks” of the version of myself I want to become however I still don’t know all the connections and priorities:

Feminism - gender equality and womens rights

Crisis management and communication

Sustainability

Cosmos

Motherhood and mental health 

(E)migration

What is it that you do and what was your journey to it?

I am a communication strategist at an international company that is transforming the energy market and has roots in Lithuania.

I can always remember myself writing since I was little. At school they were predicting a career as a journalist. My mother was concerned that I would get shot with that type of work (a story of a Lithuanian journalist V. Lingis who ended up that way), because I always liked to explore more difficult stories, I wasn’t afraid to ask uncomfortable questions or question authorities.

I also liked psychology and in general how humans and society function and in the end due to my empathic personality I went with social work studies. At the first lecture, our professor said that social work chooses people, not the other way around.

However my passion to write didn’t go anywhere and while still at the university I became a youngest editor in chief of a national magazine. It’s fun to remember that I lived in an oldfashioned 30 square metermeeter apartment in the oldtown of Vilnius and worked at a magazine that was focused around interior design and style. This experience was one of the very important building blocks in my career because that'sthats when I started learning about marketing and communication and that eventually grew into my own agency. That agency eventually I exchanged for a possibility to be more mobile, I traveled, worked with startups and eventually ended up with the team I am now. 

Once being a mother becomes more manageable with my working life, I am planning to start studies in the field of crisis management and communications and hopefully that will bring new shifts to my career.

What is important to you in your personal life and in your career? What value would you mention?

I don’t like plastic. I don’t like fake “plastic” people, fake “plastic” communications. Plastic symbolizes everything that is fake, not real, not honest, shortsighted and hurtful. Both in private life and my career life I am valuing honesty, sustainability and respect.

How did you end up in Gran Canaria? Where did you live before?

For the first time I came here to visit friends for two weeks. Visits became longer until I realized that I was spending more time here than in Lithuania. It’s easy to fall in love with this place - eternal summer, eternal holiday, even if the holiday isn'tisnt yours, but when you have other people relaxing around you, you fall into the vibe. Imagine - you are on the beach bar in Februaryon February and enjoying frozen strawberry daiquiri, palmtrees are swinging, people from all over Europe are sharing stories, impressions and ideas… You can have few chats with few people over night and feel like you have traveled to their countries - you speak to them about the realities there, food, politics, arts and of course - the weather - because it’s so difficult not to mention that in Lithuania at this time it’s probably -20C 

How would you compare your life quality in Lithuania and here?

Gran Canaria isn’t the same as continental part of  Spain. It’s a very unique province, hundred kilometers from the shores of Africa. Pretty often I get that feeling that “I have been here and done that”, that many things here that are kicking off, already have a good long pathway in Europe and that brings frustration to me - I would like things to be more organized and more effective.

So on that end, Lithuania is pretty progressive compared to here - better bureaucratic system, better customer care, banking system is more technologically advanced.

What do you miss being abroad?

I miss family, friends, cold beetroot soup (šaltibarščiai), understandable logic, freedom to take things into my control because you speak the language and you are native, effectiveness everywhere, democracy and social activism.

How did your opinion of Lithuania and Lithuanians change after living abroad?

I started valuing what Lithuania achievedatchieved over the years of independence. I realized what is the difference between a democratic republic and the eternal summer conditions of the province of the old kingdom.

I like Lithuania's hunger to move forward. Lithuania has a drive.

Share more about your experience combining work with motherhood?

I should start with the fact that maternity leave here is a total of 16 weeks. It doesn’t seem normal to me to force a woman to choose between income and motherhood.

So in a foreign country where we don’t have grandparents and a very modest circle of close friends, I made the decision not to let my kids to kindergarten until they were ready for it and obviously had to work in parallel (I work remotely). It demanded more from me than I could have imagined. And that’s even with a very flexible and tolerant employer.

It is only now, as the children grew a little older, that I begin to regain strength and lay out the vision of what I would like to continue to dare to want in general. There is no heroism in it if anyone would show it, just surviving in the conditions of an unprofitable state policy from which everyone loses.

I feel very sorry for mothers who are either pushed out of the labour market or give their babies to raise for others to support their families. Unfortunately, Spain is not the only country lagging behind on this issue.

What are the dreams that push you to move forward?

The freedom to enjoy the life I live - I think it can be translated as ‘to be happy’, only we all understand the phrase a little differently.

Where do you get your inspiration?

I have to admit that I have that inner renewable source that is a mix of optimism, curiosity, creativity, resistance, the pursuit of justice, and the inspiration synthesized from this formula for different things.

What would you adviseadvice people who doubt and can'tcant make decisions?

When you really know yourself, I think those answers come by themselves, so I would advise you to know yourself first. Be open to yourself. Accept yourself. Forgive yourself. To love.

What is the best advice you have gotten? 

The best advice is to be moreis be more present, and the journey to each individual’s ‘now and here’ can be the longest and hardest journey of a lifetime.

How do you see yourself in the future? How are you going there?

“This too shall pass” is a very simple saying that takes me back to ‘now and here’. In more difficult moments, this perception comforts us that 'better times' are coming, and when the heart is light, it reminds us to rejoice in what we have, because that too will pass.

Thank you for the conversation.