Virginija Kernevičiūtė: leisti sau iš tiesų ragauti gyvenimą

Photography by Evelina Kvartunaite

Pokalbių serijoje apie lietuvius, išsibarsčiusius po platųjį pasaulį, šįkart kalbinu Virginiją Kernavičiūtę, kuri šiuo metu gyvena bei dirba Amsterdame. Be darbo kompanijoje "FedEx", Virginija taip pat plėtoja asmeninę veiklą - mentorystę bei koučingą (liet. lavyba), domisi saviugda, sąmoningumu bei emocinio intelekto tobulinimu.

Kaip pristatytumėte save?

Aš esu visatos pilietė, moteris, partnerė, dukra, projektų vadovė, mentorė, gyvybės ir motyvacijos įkvėpėja.

Kas jums svarbu asmeniniame gyvenime bei karjeroje? Kokias vertybes išskirtumėte?

Laisvė ir pagarba. Man - tai pamatinės vertybės. Nepaisant to, kad laisvė atrodo labai plati ir reliatyvi sąvoka, tačiau viskas yra susiję su mano vidine būsena - ar aš leidžiu sau patirti laisvę ar ne. Jeigu vidiniai ribojimai įjungti žmogus gali gyventi laisviausioje ir liberaliausioje šalyje ir vistiek jaustis it kalėjime. O su pagarba yra taip pat, ji prasideda nuo savęs. Pati didžiausia pagarbos forma - leisti žmogui būti tokiu koks jis yra. Kaip dažnai susimąstome, ar iš tiesų gerbiame save?

Kokie keliai jus atvedė į Amsterdamą ar Nyderlandus? Kur gyvenote prieš tai?

Į Amsterdamą mane atvedė meilė :) Prisipažinsiu, man pačiai buvo netikėtas šis gyvenimo vingis. Prieš tai gyvenau Filipinuose į kuriuos iškeliavau vedina karjeros nuotykių ir perspektyvų. Gyvenant Filipinuose, turėjau aiškius karjeros ir gyvenimo planus ir tikslus tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis visose gyvenimo srityse. Prisipažinsiu, kad su džiaugsmu grįžau į Europą. Čionykštis profesinis mentalitetas man artimesnis, o taip pat atradau save naujame amplua - teisinį darbą iškeičiau į logistiką ir asmeninį augimą.

Kaip palygintumėte savo gyvenimo kokybę Lietuvoje su gyvenimu čia?

Negaliu lyginti, nes būtų neadekvatu. Aš Lietuvoje nebegyvenu jau šešerius metus ir renkuosi tikėti, kad per tiek laiko daug kas pasikeitė. Mano gyvenime Nyderlandai ir Lietuva labai gražiai papildo mano kokybiško gyvenimo poreikius. Čia, Nyderlandų Karalystėje, man patinka mano profesinio gyvenimo kokybė, čia kitoks vadovavimo stilius, atmosfera, požiūris į darbuotoją, darbo ir laisvalaikio balansą.

Į Lietuvą nuolat sugrįžtu įsikvėpti ir įsikrauti. Aš esu laiminga, nes turiu unikalią vietą - sodybą, kurioje gyveno daugybė mūsų giminės kartų. Tai įstabi vieta Dzūkijoje, ant Lietuviško ežero kranto, kur be galo gera tiesiog būti. Ypač kai visa šeima susirenka drauge. Kažkas važiuoja į Indiją, Nepalą ar Tailandą, o aš - į Lietuvišką kaimą :)

Kaip pasikeitė požiūris į Lietuvą bei lietuvius, pradėjus gyventi užsienyje?

Išvykusi gyventi svetur labiau pajutau ryšį su Lietuva, savo šaknis. Galbūt pasakyčiau, jog sustiprėjo mano patriotiškumo jausmas bei pagarba Lietuvai, jos istorijai, papročiams. Iškeliavus lengviau į viską pažvelgti iš šalies, pamatyti, kad tai, kas kažkada atrodė kaip tautos minusai, nelaimės, iš tiesų yra didvyriškumo ir begalinės stiprybės apraiškos.

Papasakokite daugiau apie savo asmeninę veiklą, susijusią su koučingu (liet. lavyba) bei mentoryste?

Mano mentorystė ir koučingas yra vienas su kitu persipynę, išėję už savo ribų ir susijungę į naują darinį :) Manau, geriausiai mano veiklą apibūdina jos pavadinimas - Cosy Conversations (liet. jaukūs pokalbiai). Tai yra erdvė, kurioje kiekvienas turi galimybę patirti laisvę būti savimi. Ar prisimeni, kada paskutinįkart jauteisi visiškai suprastas ir saugus? Kada didžiausias problemas sprendei be kovos, o pasitelkęs švelnumą ir dėkingumą? Kada jauteisi įsikvėpęs ir naujai sugrįžęs į gyvenimą? Aš apie tai. Aš padedu žmonėms pabusti, pamatyti savo gyvenimo ir veiklos prasmę, pajausti motyvaciją, kurią jie manosi praradę. To ypač trūksta didelėse korporacijose.

Aš tikiu metodais ir principais, bet dar labiau tikiu žmoniškumu ir jautrumu. Viskas gyvenime turi prasmę, visos mūsų patirtys, nutikimai, “nelaimės”. Ir kai žmogus sugeba išeiti iš aukos vaidmens ir visose savo “nelaimėse” įžvelgti prasmę, kai pradeda girdėti save ir tikruosius savo norus, tuomet prasideda tikrasis gyvenimas. Tuomet galime koncentruotis į tikslus, planus ir pan.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Iš galimybės gyventi. Leisti sau iš tiesų ragauti gyvenimą, leistis į naujas patirtis ir atradimus, kvėpuoti pilnais plaučiais ir gyventi pasitelkus visus savo jutimus, - juk tai be galo įkvepia.

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja dėl apsisprendimų, gyvenimo kelio pasirinkimų?

Drąsos būti ištikimais sau. Tiesa yra ta, kad tik vienas žmogus šiame pasaulyje tikrai žino ir jaučia ko tu išties nori, - tai tu pats. Ne mylimi žmonės, šeima, mentoriai ar koučeriai, kad ir kokie tobuli jie būtų. Kartais žmonių norai būna tokie nestandartiniai ir neįprasti, kad visuomenė jų nesupranta (bent kurį laiką). Ir tuomet ištinka dilema - būti nesuprastu, “iškritusiu” iš konteksto/giminės/draugų rato, bet ištikimu sau ir savo norams ar “susinormalizuoti”, adaptuoti savo svajones iki daugumai suprantamo lygmens, taip išduodant save. Visuomet rinkis save, visuomet!

Koks geriausias patarimas, kokį esate gavusi?

Neskubėk, nėra nieko blogiau nei “per anksti”. Kartais žmonės nori dalykų, kuriems nėra pasiruošę. Ir kai juos gauna, anksčiau nei yra jiems subrendę, nežino kaip su jais elgtis, kaip juos valdyti, išsaugoti. Tokiais atvejais pasekmės būna labai liūdnos.

Kokią Virginiją norėtumėte matyti ateityje? Kurlink einate tuo keliu?

Laimingą ir besimėgaujančią gyvenimu. Kad tai patirčiau, aš gyvenu dabartyje. Praeitis jau buvo, jos pakeisti nebegaliu, ateitis dar neatėjo, na, o dabartis - tai laikas, kuriame vyksta tikrieji stebuklai, kuriuos galima matyti, jausti ir jais mėgautis.