Simona Crisafulli: Atsiveriančios platumos nustelbia baimes
Simona Crisafulli. Irmos Riabkienės nuotr.
Niekam turbūt ne paslaptis, kad nemažai lietuvių yra išsibarstę po platųjį pasaulį. Jie dažnai buriasi į bendruomenes, klubus ar kitaip bando neprarasti ryšio su tautiečiais. Man teko garbė susipažinti su Simona Crisafulli, kuri jau ne vienerius metus gyvena Sicilijoje. Simona ne tik aktyviai dalyvauja Lietuvos išeivijos veikloje, augina “Italijos Profesionalų Klubą”, kuruoja virtualias bendruomenes, bet ir portalą “Lietuvis Pas Lietuvį”, kuris auga ne mėnesiais, bet dienomis, todėl tikrai norėjau sužinoti ne tik apie Simoną, bet ir apie jos veiklas bei iniciatyvas.
Kaip pristatytumėte save?
Klausimas – aktualus nūdienai, nes dabar prisistatymas yra pagrindinė vizitinė. Apsibrėžiau sau universaliausią pristatymą – aktyvus, gyvas, žingeidus ir daug bei visko patirti bei kitus įkvėpti geresniam gyvenimui norintis žmogus. Esu žmogus, moteris, draugė, mama, žmona - man nepaprastai svarbus mano kaip šeimos ar bendruomenės žmogaus vaidmuo. Visi kiti vaidmenys, kaip neprofesionaliai šiame versliame pasaulyje beskambėtų, man atrodo – papildomi, nors ir svarbūs.
Atlieku įvairių vaidmenų – esu socialinė tyrinėtoja, švietėja, verslininkė, tinklaraštininkė, socialinė aktyvistė. Taip pat - keliaujančius po pasaulį ir juos priimančius tautiečius vienijančios ,,Lietuvis pas lietuvį” bei subrendusius, protingus ir daug galinčius visuomenei duoti jungiančios ,,40 quaranta” bendruomenių koadministratorė.
Šiuo metu su bendramintėmis bandome užauginti ,,Italijos Profesionalų klubą”. Italijos lietuvių naujienų portale www.itlietuviai.it kuruoju Italijos Profesionalų klubo skiltį, esu jos kolumnistė. Taip pat, kol kas, esu Italijos lietuvių bendruomenės apylinkės Pietų Italijai (Sicilijai ir Kalabrijai) pirmininkė.
Esu mokymosi visą gyvenimą koncepcijos ,,produktas”. Šį pavasarį vienu metu mokausi ir mentoriauju. Tapau penktojo ,,Women go tech” sezono mokine – gilinuosi į verslo analitikos subtilybes. Įsitraukiau į šviesios iniciatyvos ,,LT Big Brother” mentorių būrį. Mano profilį rasite labai reikalingame moterims ir ne vien ,,Profesionalės.lt” portale.
Kas atviliojo jus gyventi į užsienį, kur gyvenate?
Jau keletą metų gyvenu Sicilijoje, pietų Italijoje. Esu meilės emigrantė. Iki atvykimo čia, norėjau stažuotis, pagyventi užsienyje laikinai, pasisemti kitokios, platesnės patirties, bet niekada nesvajojau palikti Lietuvos. Jos ir nesijaučiu palikusi, nes turiu daug palaikančių saitų.
Iki išvykimo, gyvenau ir dirbau Kaune. KTU Socialinių mokslų fakultete dirbau jaunesniąja mokslo darbuotoja, ten pat dėsčiau, studijavau doktorantūroje, apsigyniau disertaciją apie studijuojančių asmenų profesinio identiteto formavimąsi. Susipažinus ir sukūrus šeimą su Mesinos universitete antropologijos doktorantūroje studijavusiu vyru Domenico, persikėlėme gyventi į jo kraštą Siciliją. Čia pradžioje apsigyvenome trečiame pagal dydis Sicilijos mieste Mesinoje, bet prieš porą metų persikraustėme į labai gražų, itin autentišką sicilietišką miestelį Italą (Mesinos r., netoli turistų pamėgtos Taorminos).
Italoje rūpinamės savo šeimos verslu – prižiūrime nedidelį viešbutuką ir sicilietišką restoraną ,,Le Giare”, įkurtą septyniolikto amžiaus vyro šeimai priklausančiame buvusiame šeimos vasarnamyje. Abu su vyru atliekame daug visuomeninės veiklos, stengiamės puoselėti ir auginti tokią visuomenėje, kurioje patys norime gyventi. Šiuo metu dirbame prie edukacinio kultūros centro ,,LABAS” steigimo.
Kas įkvėpė įsitraukti į užsienio lietuvių veiklą?
Visada buvau labai visuomeniška, aktyvi, o atvykusi į Siciliją pasijaučiau… vieniša. Apie tai retas kalba, vis dar gaji mintis, kad užsienyje gyvenantiems viskas – labai paprasta. Man, atvykusiai iš labai greitai augančios, stimuliuojančios aplinkos, buvo šokas, jog čia niekam nereikėjo nei mano patirties, nei žinių, nei, juolab, diplomų. Mano aplinka buvo ir yra labai maloni, šiltai priimanti, bet pradžioje buvo išimtinai ,,sicilietiška”. Aš tuo metu dar ir italų kalbos nemokėjau, nežinojau kultūrinių ypatumų, kurie čia – labai svarbūs, o ir kalbančių angliškai – ant pirštų suskaičiuoti.
Tuo metu Sicilijoje, kiek žinau, buvo nedaug lietuvių – atvykusi nepažinojau nė vieno. Tiesą pasakius, Mesinos mieste, kuris dydžiu prilygsta Kaunui, mūsų, lietuvių (be vaikų) ir šiandien esame vos trys lietuvės. Todėl 2011 m. vasario 16 d. suorganizavau pirmąjį ,,lietuvišką“ susitikimą Italoje. Su savo itališkomis šeimomis ar pavieniui, susirinkome 42 žmonės, atvyko ir mūsų garbės konsulas Sicilijoje Alessandro Palmigiano. Po šio susitikimo lietuvės Tolvaida, Eglė ir Greta sukūrė ,,Lietuviai Pietų Italijoje“ grupę - šiuo metu joje yra jau virš dviejų tūkstančių narių.
Nuo to susitikimo prasidėjo aktyvesnės veiklos. Organizuoju Erasmus plius kursus mokytojams ir studentams. Italoje rengiame lietuviškus renginius. Mūsų miestelį jau nemažai žino kaip mažąją Lietuvą. Ne tik mano šeima, bet ir darbuotojai bei kai kurie mūsų klientai yra tapę nuoširdžiais Lietuvos mylėtojais ir ,,ambasadoriais“.
Ne vienerius metus mūsų restorane organizuoju asmenines šventes pasaulio lietuviams. Mus žino nemaža dalis tautiečių, nes Italoje atšventė savo ar artimųjų vestuves, krikštynas, jubiliejus. Vietiniams rengiame lietuvių menininkų parodas, koncertus.
Prie mano lietuvybės puoselėjimo reikšmingai prisidėjo prie lietuvių Italijoje vienijimo daug dirbantis dabartinis Lietuvos ambasadorius Italijoje ir Maltoje Ričardas Šlepavičius – prisimenu, kaip jis (tokio rango vadovas!) parašė asmeninę žinutę vėlyvą penktadienio naktį, kviesdamas atvykti į Italijos lietuvių bendruomenės susitikimą su prezidente D.Grybauskaite.
Gražius projektus vykdome su Italijos lietuvių bendruomene. Praėjusiais metais kartu su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaityte-Kazulėniene, Lietuvos kultūros institutu ir Egle Narbutaite pavyko Italoje įgyvendinti dviejų kultūrų – lietuviškosios ir itališkosios – jungtį simbolizuojantį ,,#LabasItala“ piešinį ant sienos. LR URM konkurso dalinės paramos dėka, praėjusį rudenį pas mus surengėme ketvirtąjį Italijos lietuvių suvažiavimą, jame, nepaisant pandemijos, dalyvavo lietuvių iš devynių Italijos regionų.
Panašiu metu įsteigėme ir pradėjome Italijos lietuvių profesionalų klubo veiklas. Neseniai įsitraukiau į www.itlietuviai.it redakcijos veiklas.
Kaip pasikeitė jūsų požiūris į Lietuvą ar lietuvius jums palikus Lietuvą?
Požiūris nepasikeitė, nes negalėjo keistis tai, kas buvo labai tikra ir gilu. Sakyčiau, tik dar labiau sustiprėjo meilė, ilgesys, pasididžavimas savo kraštu ir jo žmonėmis. Lietuviai tiek daug ir visur gali!
Aš vis dar esu įsitikinusi, kad Lietuva ir lietuviai labai daug per tokį ilgą laiką nuveikė(me). Matau stiprius, tvirtus, darbščius, gerus, dorus žmones. Pastebiu norą daryti, žingeidumą. Žaviuosi lietuvių atkaklumu, nepasidavimu trumpalaikėms emocijoms, gebėjimu visur, kur yra, susikurti namus ir įtvirtinti save.
Pastebiu tik keletą dalykų, kuriuos, galbūt, vertėtų peržiūrėti: vis dar nepakankamą pasitikėjimą savimi ir savo neribotu galėjimu, taip pat - net ne tolerancijos, o pakantaus požiūrio į kitą kaip autentišką stoką. Pasaulis yra didelis, jame vietos užtenka visiems, tereikia būti autentišku savimi.
Gal tai – tik mano įspūdis, bet vis dar, deja, pastebiu viešoje erdvėje kiek atšiaurų požiūrį į kitus ,,kitokius“ – tame ,,kitokių“ užribyje priskirčiau mus, išvykusius, neįgalius asmenis, vyresnio amžiaus žmones, vaikus, netgi – vidutinio amžiaus žmones. Apie šias problemas dažnai užsimename ,,40 quaranta” grupėje, kuri ir buvo sukurta tam, kad žmogus virš trisdešimt penkių nesijaustų ,,išstumtas“, ,,nebereikalingas“ darbo rinkoje tuomet, kai gali duoti visuomenei labai daug. Mes su bendraminčiais stengiamės daryti viską, kad požiūris keistųsi.
Nežinau, kaip tai nuskambės, bet, tarkime, Italijoje vietos yra visiems žmonėms ir iš visokių aplinkų, čia labai stiprus bendrystės jausmas ir net, kaip dažnai tai vadinu, - bendrystės gebėjimas. Lietuvoje vis dar matau palyginti mažai vyresnio amžiaus, neįgalių žmonių gatvėse. Dar man atrodo viskas kažkaip ,,išklasifikuota“, griežtai ,,sustratifikuota“ – asmeninėse šventėse, kavinėse ar restoranuose nei vyresnio amžiaus, nei negalią turinčių tarsi nėra. Jie lieka kažkur ,,su giminaičiais“ ar tiesiog namuose. ,,Mano“ Sicilijoje būtų nesuvokiama, kaip galima į šventę nepasikviesti senelių ar vaikų, o Lietuvoje, kiek teko pastebėti, tai nėra labai retas reiškinys. Ar dažnas pažįsta, pasikalba su pagyvenusiu kaimynu ar kaimyne? Ar dažnai pasidžiaugiame mažais vaikais? Kiek žmonių suvokia, kad nėra dviejų Lietuvų ir lietuviai visur, pirmiausiai, yra lietuviai, o ne ,,likę“ ir ,,emigrantai“? Tokios bendrystės yra mažesnėse bendruomenėse Lietuvoje, tai žinau, bet norėtųsi daugiau įvairovės matyti ir gatvėse ar žiniasklaidoje. Mes, gyvenantys užsienyje, tai stengiamės pamatyti ir parodyti.
Papasakokite daugiau apie jūsų projektą ,,Lietuvis pas Lietuvį”?
,,Lietuvis pas lietuvį” prasidėjo kaip socialinė iniciatyva, kai socialiniame tinkle FB buvo sukurta ,,Lietuvis – pas lietuvį“ grupė, apjungianti pasaulio lietuvius, norinčius keliauti, lankantis pas užsienyje gyvenančius tautiečius, ir tuos, kurie puoselėja verslus svetingumo, turizmo bei maitinimo srityse.
Vėliau su kolega Ignu Budniku pradėjome pildyti www.paslietuvi.travel interaktyvų žemėlapį, o dabar kaupiame medžiagą ,,Lietuvis pas lietuvį“ portalo turiniui.
Beje, su Ignu (kaip ir su dalimi ,,Lietuvis pas lietuvį“ bendruomenės narių) susipažinome, kai jis su žmona Žydrūne pas mus Italoje šventė savo vestuves. Tos asmeninės šventės mane ir paskatino galvoti, kad mintis po pasaulį keliauti, lankantis pas tautietį ar naudojantis pasaulio lietuvių paslaugomis, galbūt, yra aktuali ir kitiems. Kiek netikėtai, bet idėją labai mielai priėmė viso pasaulio lietuviai ir kasdien sulaukiame naujų prašymų priimti į ,,Lietuvis - pas lietuvį“ grupę, vis daugiau žmonių pasakoja apie kitus jiems žinomus tautiečius, ką nors prasmingo ir įdomaus veikiančius įvairiausiose pasaulio šalyse nuo Islandijos, Norvegijos, Italijos, Graikijos iki Nyderlandų, Čekijos, Liuksemburgo ar net – Ruandos, Meksikos, Šri Lankos.
Mūsų uždara (todėl – saugi ir patikima) ,,Lietuvis pas lietuvį“ bendruomenė dabar vienija penkis tūkstančius narių iš beveik keturiasdešimties valstybių. Jau turime surinkę informacijos apie aštuoniasdešimt septynis lietuviškus ,,taškus“ savo žemėlapyje. Iš įvairių publikacijų, pranešimų grupės viduje, smagu matyti, kiek daug ir įdomių lietuvių gyvena pasaulyje.
Prieš kurį laiką pradėjome gražų bendradarbiavimą su TV prodiuseriais Vladu Linausku ir Irma Mačiulyte – jau kuris laikas penktadienio vakarais DELFI TV rodomose ,,Pasaulio lietuvių žiniose“ atsirado speciali rubrika ,,Lietuvis pas lietuvį“, kurioje pasakojama apie verslių pasaulio lietuvių pomėgius ir gyvenimą pasirinktoje šalyje.
Kokius planus kuriate ateičiai?
Planų yra daug, žiūrint, apie ką klausiate. Žinoma, norisi užauginti ,,Lietuvis pas lietuvį” bendruomenę ir kuo gausiau užpildyti www.paslietuvi.travel žemėlapį. Norisi paleisti gyvenimui specializuotą to paties pavadinimo portalą, kuriame pasaulyje gyvenantys lietuviai galėtų paskelbti apie save informaciją, o ieškantys tą informaciją greičiau rastų. Norisi vienyti pasaulio lietuvius, skatinti juos būti aktyvesnius, garsiau apie save kalbėti.
Kalbant apie kitas veiklas, svajoju, kad užaugtų mūsų su geriausia drauge Asta Pečiuliene vienijama ,,40 quaranta” bendruomenė. Svajojame, kad jos nariai neraginti nebijotų daugiau ir garsiau kalbėti apie save ir savo nepaprastai svarbias, gausias veiklas, kitiems vertingas asmenines ir profesines patirtis. Su grupe bendraminčių ruošiame specialų leidinį – tegul daugiau protingų, mąstančių, daug ir gero galinčių duoti visuomenei brandžių žmonių prakalbtų apie savo veiklas, parodytų, kad keturiasdešimt ir daugiau jau nėra nuosprendis, o smarkiai senėjančioje visuomenėje – viso labo gera profesinio gyvenimo pusiaukelė.
Yra planas plėtoti ILP klubo veiklas – mūsų misija yra auginti(s) save per sąveiką su kitais ir dalijimąsi žiniomis bei jų pritaikomumą praktikoje. Kas mėnesį stengiuosiu suorganizuoti vieną ar du formuojamuosius seminarus su klubo ar kviestiniais lektoriais. Per Global Lithuanian Leaders tinklą stengiamės susibičiuliauti su kitais profesionalų klubais, jau pavyko susipažinti su nemažu būriu itin įdomių žmonių. Informaciją apie mūsų narius ir veiklas stengiuosi aprašyti www.itlietuviai.it Profesionalų klubo skiltyje.
Asmeninėje erdvėje norėtųsi, kad greičiau baigtųsi pandemija ir galėtume su vyru Domenico grįžti prie dabar laikinai sustojusio ,,Le Giare“ verslo, jau pasiilgome klientų (o jie, girdėjau, pasiilgo mūsų išskirtinių picų J), norėtųsi dar šią vasarą įveiklinti ,,LABAS“ centrą, pradėti kviesti žmones atvykti į ugdomąsias stovyklas. Norėčiau ,,Women Go Tech“ programos siūlomų galimybių ir mentoriaus Evaldo Girskaus pagalbos dėka, tapti verslo analitike, galinčia perkelti žinias į asmeninį verslą ir padėti mano artimiausių bendruomenių nariams vystyti jų verslus. Kiek galėsiu, stengsiuosi ką nors įkvėpti gražioje ,,LT Big Brother“ programoje.
Ką palinkėtumėte visiems, kurie nedrįsta įgyvendinti savo svajonių?
Linkiu vieno – pradėti daryti. Pirmasis ,,darymo” žingsnis neretai yra sudėtingiausias. Pastebėjau, jog daugelis sustoja, nes išsigąsta. Todėl linkiu peržengti savo baimę ir tiesiog žengti pirmąjį žingsnį. Visada sakau, jei bijau aukščio, turiu būtinai užkopti į kalną ar iššokti parašiutu – atsivėrusios platumos ir gautos emocijos nustelbs baimes ir tai jau bus didelis asmeninis laimėjimas. Toliau, jei tai, ką norite daryti, – tikrai jūsų, tai arba gyvenimo aplinkybės sukris taip, kad eisite sklandžiai toliau, arba jus ves jūsų tikras, nesumeluotas, autentiškas, gyvas noras daryti. Tarkime, tik visai neseniai suvokiau, kad mano gyvenime ,,Ne, tai – ne tau. Kodėl taip darai?” buvo ne vienas ir tikrai ne du, bet būtent tie žmonės parodė, kad net ir tuomet (o ypač - tuomet), kai kiti nesupranta, ką jūs veikiate ar kas jūs esate, jūs privalote daryti tai, ką sugalvojote.
Pasikartosiu, gyvenime vietos yra visiems, išnaudokime jį taip, kad jis būtų malonus gyventi mums ir šalia mūsų esantiems. Atsisukime į kitą ir kitus ir su jais junkimės – nuostabūs projektai gimsta iš bendrystės.
Antrieji žingsniai – racionalesni. Dabar yra tiek įvairių programų (keletą paminėjau šiame pokalbyje ankščiau), kuriose galite save surasti ir atpažinti, įgyti naujų žinių ar apie save pranešti, kad tereikia tų šaltinių truputį paieškoti ir jūs tikrai vieną dieną įgyvendinsite savo svajones. Gal nebūtinai tas, nuo kurių pradėjote, bet būtinai tas, kurių jums ir kitiems tikrai reikės. Jei nežinote, jei dvejojate, susisiekite su manimi. Galbūt kartu bus lengviau surasti savo kelią.
Labai dėkoju už pokalbį ir linkiu jums sėkmės ne tik ateities projektuose, bet ir asmeniniame gyvenime.